Nida

Parnidžio kopa – tai tikras gamtos stebuklas, kurio magija neabejoja nė vienas ten pabuvęs. Šį unikalų kampelį netgi kultinė rašytoja Patricia Schultz įtraukė į savo knygą „1000 vietų, kurias turite pamatyti prieš mirtį“. Čia poilsiaudami galite pamiršti telefonus ir laikrodžius, o jei, vis dėlto, iškils klausimas kiek šiuo metu valandų, tai granitinis Saulės laikrodis jums tiksliai parodys laiką. Ant Parnidžio kopos saulės laikrodis įrengtas ne šiaip sau – astronominiu požiūriu tai ideali ir vienintelė saulės laikrodžiui tinkama vieta Lietuvoje, nes joje atsiveria absoliutus matematinis horizontas. Šioje vietoje galite pamatyti kaip Saulė pateka iš vandens ir į vandenį nugrimzta, o kartu su vėjo genamomis smiltimis akyse skleidžiasi gamtos istorija. Unikalų Saulės laikrodžio projektą 1995-ais metais sukūrė architektas Ričardas Krištapavičius. Profesorius Libertas Klimka jam talkino kaip senosios astronomijos specialistas, o meninę projekto dalį sukūrė skulptorius Klaudijus Pūdymas. Deja, praėjus ketveriems metams, praūžęs uraganas apgadino laikrodį, tačiau 2011 metais saulės laikrodis atstatytas. Dabar jo aukštis siekia daugiau nei 13-ka metrų. Šis, Parnidžio kopos į 52 metrų aukštį iškeltas statinys yra tiesiog genialus - Saulės laikrodis rodo tikrąjį vietinį laiką. Šešėlis, kuris yra saulės laikrodžio rodyklė krinta nuo stelos ant valandų įraižų, iškaltų ant puslankiu iš po balto smėlio iškilusių pakopėlių, padengtų granito plokštėmis. Po vieną kiekvienam mėnesiui ir dar keturios saulėgrįžoms ir lygiadieniams. Puslankiai kas pakopėlė aukštėja lygiadienių link ir žemėja į saulėgrįžas. Ilgiausias puslankis priklauso birželiui, du trumpučiai – gruodžiui ir sausiui. Granite, iškaltas dangaus dienos šviesulio nesibaigiančios kelionės grafikas, o kiekviena skalės linija yra padiktuota gamtos ritmų. Netgi granito pakopėlių geometrija primena vėjo atpustomų senkopių smėlio sluoksnius. Laiko tėkmę ant Parnidžio kopos galite pajusti tiesiog fiziškai ir per saulėgrįžas bei lygiadienius nenumaldomai slenkant šešėliui, tarsi senovės žyniai ir vaidilutės, nustatyti pavasario, vasaros, rudens, žiemos astronominę pradžią.

Nida garsėja savo ypatinga ramybe ir kasmet pritraukia būrį jos išsiilgusių keliautojų. Tikras šios ramybės oazės simbolis yra garsusis Nidos švyturys. Pirmasis švyturys Nidoje iškilo 19-ojo amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Raudonų plytų šešiakampės formos bokštas buvo statomas kartu apželdinant 51,4 metrų aukščio Urbo kalną. Švyturys pradėjo veikti 1874-ųjų metų spalio 24 dieną. Jo link vedė akmenimis grįstas takas su 200 laiptelių, kurie yra išlikę ir iki šių dienų. Senajame Nidos švyturyje buvo įtaisytas Fresnelio optinės sistemos šviesos aparatas, kurio degikliui buvo naudojama mineralinė alyva. Kas dešimt sekundžių jis siuntė 4 sekundžių blyksnį, matomą jūroje 21 jūrmylės atstumu. Pirmasis Nidos švyturys veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos - besitraukiantys vokiečių kareiviai jį susprogdino. Tačiau jau 1945-aisiais metais švyturys buvo atstatytas, o 1953-aisiais metais – perstatytas. Visame pasaulyje švyturiai savo forma, spalva ir siunčiamais signalais skiriasi, tad kito tokio, kaip Nidoje nerasite. Dabartinis raudonais ir baltais dryžiais margintas navigacinis gelžbetoninis cilindro formos bokštas jūreiviams, tamsiu paros metu, specialiais sutartiniais ženklais siunčia signalus ir veikia automatiškai. 2016-ųjų metų pabaigoje švyturyje buvo sumontuoti trys dideli lediniai žibintai: du skleidžia žybsinčios šviesos signalus į jūros pusę, o vienas mažesnis - į marių pusę. Naujieji švyturių žibintai dabar šviečia ryškiai balta šviesa, todėl ją lengva atskirti nuo kitų objektų skleidžiamos gelsvos šviesos. Nidos švyturys turi tik jam būdingą žybsėjimo dažnį: du trumpi 0,2 sekundės šviesos signalai su 1,2 sekundės tarpu, tuomet 4,2 sekundės tarpas (tamsa), o bendras šviesos ir tamsos intervalas – 5,8 sekundės. Šviesos signalus švyturys siunčia tik tamsiu paros laiku: temstant lempa automatiškai įsijungia, o švintant – išsijungia. Švyturys turi savarankišką elektros stotį, todėl šviesa sklinda ir tuomet, jei nutrūksta elektros tiekimas. Nors kelrodžiui teko patirti gausybę neramių laiko išbandymų, tačiau kone trisdešimties metrų švyturys naktinį dangų savo šviesa skrodžia jau beveik 150 metų ir jo baltos šviesos signalai jūroje matomi kiek daugiau nei už 40 kilometrų arba 22 jūrmylių, o 1991 metais Nidos švyturiui suteiktas simbolinis Švento Petro vardas – pasakojama, jog šis buvęs žvejys. Nuo liepos 9 d. iki rugsėjo vidurio Nidos švyturys atviras kasdien nuo 10.00 iki 19.00 val. Bilietus galima įsigyti švyturio kasoje.

Rašytojo Thomo Manno memorialinis muziejus yra vienas labiausiai lankomų muziejų Vakarų Lietuvoje. 1929–1930 m. pagal architekto H. Reissmanno projektą Nidoje ant Uošvės kalno buvo pastatytas vasarnamis, kuriame rašytojas Thomas Mannas su šeima praleido tris vasaras (1930-1932 m.). Atostogaudamas Nidoje Thomas Mannas laikėsi įprastinės darbotvarkės, toliau rašė "Juozapą ir jo brolius", "Mano vasarnamis", straipsnius („Ko mes turime reikalauti", „Kalba jaunuomenei", „Velzungų kraujas"), laiškus redakcijoms, leidykloms, vertėjams, bičiuliams. 1939 m. Hitleriui prijungus Klaipėdos kraštą, T. Manno vasarnamis buvo nacionalizuotas ir pertvarkytas į medžioklės namelį „Briedžių giria". Karo pabaigoje patrankos sviedinys nuplėšė namo kampą, todėl pokario metais norėta pastatą nugriauti. 1965 m. namas perduotas Klaipėdos miesto bibliotekai ir po dviejų metų jame atidaryta bibliotekos skaitykla su nedidele memorialine ekspozicija. 1975 m., minint rašytojo 100-ąsias metines, pastatas restauruotas, ekspozicija atnaujinta iš VDR gautais eksponatais. 1990 m. įkurta Thomo Manno draugija. 1995-1996 m. pagal išlikusius architekto H. Reissmanno brėžinius ir Thomo Manno dukters Elisabeth Mann prisiminimus, namas buvo dar kartą restauruotas, stengiantis atkurti autentišką aplinką. Muziejaus svetainėje vyksta kamerinės muzikos koncertai, literatūriniai vakarai, Thomo Manno kultūros centro organizuojami tarptautiniai susitikimai, Thomo Manno festivalio renginiai.

Jau nuo 15-ojo amžiaus Kuršių marių žvejai turėjo tik šiam regionui būdingas burines valtis. Didžiosios vadintos kurėnais, o mažesnės - kiudelvaltėmis, bradinėmis ar venterinėmis. Valtys buvo plokščiadugnės, mažos grimzlės, o jų bortai buvo statūs, iš ąžuolinių lentų. Vėliau šių burvalčių stiebų viršūnes papuošė vėtrungės. Tai unikalūs Kuršių marių žvejų kaimų skiriamieji simboliai. Pirmoji senųjų vėtrungių ekspozicija Neringoje, po atviru dangumi, pradėta kurti dar 2003-aisiais metais, o dabar Nidos marių krantinėje galima išvysti net 82 skirtingas vėtrunges. Vėtrungės žvejų laivuose atsirado dėl 19-ajame amžiuje Prūsijos karalystėje vykdytos žvejybos priežiūros ir kontrolės raidos. Priimtas įsakymas numatė, kad kiekvienos burvaltės savininkas privalo ant stiebo kelti 2-jų pėdų ilgio ir 1-os pėdos pločio vėliavą. Tuometinis inspektorius Ernstas Vilhelmas Berbomas sukūrė kuklius stačiakampio formos ženklus su skirtingų dviejų spalvų geometriniu piešiniu, kurie buvo priskirti konkrečiai gyvenvietei. Spalvos buvo parinktos kontrastingos, kad kaimo ženklas gerai matytųsi iš tolo. Juoda ir balta spalvos skirtos vakariniam krantui, pietinė pakrantė buvo atpažįstama pagal geltoną ir mėlyną, o rytų žemyninis krantas pagal raudoną ir baltą spalvas. Pirmosios vėtrungės buvo daromos iš tvirtos drobės ar skardos, o jų gale pritvirtinama medžiaginė vėliavėlė. Ilgainiui, daug laiko Kuršių mariose praleidžiantys, žvejai vėtrunges ėmė puošti mediniais drožiniais ir dažyti įvairiomis spalvomis. Jie išpjaudavo stilizuotus geometrinius ir augalinius ornamentus, jūreivystės motyvus, tikėjimo ir meilės ženklus ar valstybingumo simbolius. Klasikinė puošnioji Didžioji vėtrungė buvo suskirstyta į kelias dalis. Jos priekinėje - priešvėjinėje dalyje dažnai vaizduoti stichijų simboliai: mėnulis, saulė (apskritimai, žvaigždės), strėlės, plunksnos (vėjo ir oro stichijos simboliai). Priešvėjinės dalies viršuje dažnai buvo vaizduojamas namas, o kaip jaukumo, pilnatvės bei turto ir nuosavybės simbolis - laivo savininko raidžių inicialai.Aukščiausioje vėtrungės dalyje buvo įprasta vaizduoti religinius simbolius, kaip tikėta, galinčius apsaugoti žveją bei jo artimuosius nuo nelaimių mariose ir sausumoje. Dažnai vėtrungės viršūnę puošdavo kryžius - krikščioniškojo tikėjimo, vyro simbolis arba apskritimas - moters, žmonos ženklas. Taip pat buvo vaizduojami gyvūnai ir augalai, kurie simbolizavo laimę ir sėkmę.Pavėjinė vėtrungės dalis buvo skirstoma į 3 - 4 ar daugiau dalių - priklausomai nuo to, kiek žvejys norėjo papasakoti apie save. Ši vėtrungės dalis pasižymėjo ypatingu puošnumu ir raižybos gausumu. Čia galėjo būti vaizduojami įvairūs simboliai (namai, bažnyčios, žmonės, gyvūnai, įvairūs įrankiai bei daiktai, netgi atskiri užrašai, architektūros elementai, briedis, kaip miškų ir didingumo simbolis ir pan.) ir visa tai, ką žvejas paliko krante ir apie ką svajojo. Už vėtrungės ašies esanti simbolika pasakojo apie žvejo šeimą. Kryžius apskritime reiškė, kad žvejas yra vedęs, o įvairūs brūkšniai bei linijos - vaikų skaičių. Laikui bėgant, pakito žvejybos tradicijos, išnyko senosios žvejų valtys, o kartu su jomis ir vėtrungės. Prabėgo daugybė metų, kol pajūryje gyvenantys dailininkai ir architektai prikėlė jas naujam gyvenimui, tad krašto istorijai neabejingi lankytojai turi galimybę pasigrožėti ant natūralaus dydžio stiebų iškeltomis Kuršių nerijos kaimelių vėtrungėmis bei mintimis nusikelti į tuos laikus, kai mariose plaukiojo kurėnai.