Klaipėdos apskritis

Šilutės rajono savivaldybė

Vakarų Lietuvoje, Šilutės rajone plyti padavimais apipinta Krokų lanka. Tai jūrinės kilmės lagūninis ežeras, kuris susidarė Nemuno upės sąnašoms atitvėrus Kuršių marių dalį. 9 kilometrus nuo Šilutės miesto nutolusi, tyvuliuojanti Krokų lanka yra vienas unikaliausių ne tik vakarų Lietuvos, bet ir visos šalies ežerų. Ežeras ištįsęs per 4 kilometrus, o plačiausia jo vieta siekia daugiau nei 3 kilometrus. Tačiau Krokų lanka yra gana sekli – giliausia vieta nesiekia net 3 metrų. Šiaurinė ežero dalis nemenkai užpelkėjusi, didžioji dalis krantinių apaugusios meldais ir nendrėmis. Krokų lanka, kuri anksčiau buvo gerokai didesnė nei Kuršių marių įlanka, yra itin turtinga žuvų ištekliais. 17-ajame amžiuje ji netgi turėjo savo atskirą žvejybos prievaizdą, kuris prižiūrėjo, kad būtų laikomasi žvejybos taisyklių, kad žvejai nekirstų karališkojo miško medienos parduoti, kad nenaudotų uždraustų žūklės įrankių. Krokų lankos vardo kilmę aiškina net du padavimai. Anot pirmojo, per Jonines jaunos mergaitės ir berneliai grėbė šieną ir išgirdo didelį ūžesį bei pamatė atslenkant juodą debesį. Visi jie nubėgo į kalvą, o tuo metu iš debesies griaudžiant ir žaibuojant nuaidėjo balsas: „Mano vardą! Mano vardą! Kitaip pražūtis jums!“. Daug vardų jaunuoliai suminėjo, bet tikro taip ir neatspėjo, tuomet vienas senelis pakėlė galvą ir sušuko: „Krokų lanka!“. Debesis taip ir nukrito, kur jie grėbė. Antrasis padavimas pasakoja, kad kartą pievoje ganėsi gyvuliai. Po truputį artėjo juodi debesys. Ir pradėjo lyti kaip iš kibiro. Pieva vis tvino ir tvino, o gyvuliai pradėjo skęsti. Jie šaukė „krio krio“. Gyvuliai nuskendo, o pagal jų kriokimą ežeras buvo pavadintas Krokų lanka.

Krokų lankos ežeras

Tulkiaragės pažintinis takas – vieta, kurioje atsiskleidžia žmogaus ir gamtos ryšys bei jų santykių būtinybė. Baltijos aplinkos forumo iniciatyva įkurtas takas pasakoja ypatingą vietovės istoriją, kurią kūrė vanduo ir žmogus bei supažindina su čia klegančiais paukščiais. Dar prieš 400 metų, nuo pat Tulkiaragės vietovės susiformavimo, joje įsikūrė žmogus: statė pylimus, įrenginėjo polderį, šienavo ir prižiūrėjo derlingas pievas. Taip, sykį paveikta, vietovės ekosistema tapo priklausoma nuo žmogaus veiklos, kurios dėka čia palaikoma bendra gyvybės sistema ir gali klestėti gausybė įvairiausių gyvūnijos ir augalijos rūšių. Jau kelis dešimtmečius neveikianti Tulkiaragės vandens pumpavimo stotis virto tikru regiono traukos objektu. 

Gatvės meno stiliumi išpieštas pastatas traukia akį, o ant jo įkurtas paukščių stebėjimo bokštelis ir gyvoji gamtos mokykla ragina aplinka gėrėtis iš aukščiau ir arčiau. Ant vienos stoties sienos pavaizduota meldinė nendrinukė – globaliai nykstanti paukščių rūšis, kuri vis dar peri Nemuno deltos pievose. Ant kitos sienos pavaizduotas ūkininkas, apsuptas paukščių, o pietinėje pastato pusėje pakabinti originalūs, nematytų formų inkilai paukščiams, šikšnosparniams ir vabzdžiams. 

Pasitelkus meną atgijo ne tik stotis, bet ir kiti daugiau nei kilometro ilgio, pylimu besidriekiančio, pažintinio tako statiniai. 

Lygiagrečiai pylimo rikiuojasi neįprastos formos stendai – sukami, papildyti judančiomis detalėmis ar eksponatais. Pūsdami stiklinį butelį, lankytojai gali „pasikalbėti“ su didžiuoju baubliu, apžiūrėti bebrų apgraužtą medį, pasimatuoti durpynuose pelkininkų naudotas lentas bei pasigėrėti atsiveriančiu Krokų Lankos ežero kraštovaizdžiu. Ypatingas kraštovaizdis atsiveria ne tik užlipus ant apžvalgos bokštelio, bet ir įsitaisius ant Svajoklių suolelio, neįprastai aukštomis kojomis, kur galima ne tik pailsėti bei pasigėrėti stulbinančiu gamtos paveikslu, bet ir pasiklausyti gyvo paukščių koncerto.

Tulkiaragės pažintinis takas

Aukštumalos pažintinis takas – paslaptinga vieta, kurioje keliautojai turi retą galimybę susipažinti su visame pasaulyje žinoma aukštapelke ir sužinoti apie jai būdingus augalus bei gyvūnus, pamatyti kraštovaizdį, patirti savitą ir nepakartojamą pelkės grožį bei suprasti, kad pelkė - tai ne tik žliugsintis telkinys su bedugniais ir klastingais turistų tykančiais akivarais, bet ir vienas iš nedaugelio dar likusių prieglobsčių itin retiems augalams ir gyvūnams. Didžiulį, net 2500 hektarų, plotą užimanti Aukštumalos pelkė yra unikali savo prigimtimi – tai deltinio tipo atvira aukštapelkė, o vandeniu ji pasipildo ne tik iš kritulių, bet dar ir iš potvynių. Ši ypatinga vieta taip pat laikoma pasaulio pelkėtyros mokslo lopšiu. 

Aukštumalos, kūlgrinda vingiuojantis, pažintinis takas buvo nutiestas dar 18-ame amžiuje ir jungė keletą, dabar jau nebeegzistuojančių, pelkinių kaimų. Šiandien takas keliautojus vilioja smaragdinėmis pelkinių ežerėlių akimis, minkštais, raustančių spanguolių karoliais, kreivomis nykštukinėmis pušaitėmis ir paslaptingomis paukščių giesmėmis. Deja, iki mūsų tik trečdalis pelkės –vakarinė jos dalis – išlaikė natūralius bruožus ir 1995-aisiais buvo paskelbta telmologiniu draustiniu. 1993-aisiais metais Aukštumalos pelkė įrašyta į Ramsaro konvencijos tarptautinės svarbos teritorijų sąrašą, o nuo 2004-ųjų išlikusi pelkės dalis tapo Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ dalimi. Daugiau nei kilometro ilgio pažintinis takas lankytojams atskleidžia visas aukštapelkės grožio paslaptis, jos formavimosi istoriją bei padeda atverti pelkės gamtos lobių skrynelę: pažinti tik jai būdingas buveines, augalus ir gyvūnus, suprasti, kuo vertinga ši paslaptinga ekosistema, kaip lengvai galima ją pažeisti ir kaip sudėtinga gydyti padarytas žaizdas. Informaciniai stendai pasakoja ir kadaise buvusius, bet mūsų dienų nesulaukusius pelkininkų kaimus, pirmuosius Aukštumalos pelkės mokslinius tyrimus, aukštapelkių reljefo ypatybes ir durpių klodų metraščiuose slypinčią istorinę medžiagą. Pažintinio tako pabaigoje, prie pelkinio ežerėlio, įrengta 3 metrų aukščio apžvalgos platforma, nuo kurios atsiveria ypatingo grožio misteriška pelkės panorama. Aukštumalos pažintinis takas, neabejotinai, yra vienas gražiausių Šilutės rajone. Kito tokio tako, kuris vestų lankytojus į paslaptingą pelkės širdį, aukštapelkės plynę su tyvuliuojančiais ežerėliais, daugiau nėra.

Aukštumalos pažintinis takas

Įsivaizduokite: esate vietoje, kurioje norint pas kaimyną atsigerti kvapnios rytinės kavos, jums, tarsi gondolininkui, reikia valtimi persikelti į kitą upės krantą. Šilutės krašte tai yra įmanoma - Minijos kaime, kuris dažnai vadinamas Lietuvos Venecija, kuriame pagrindinę gatvę atstoja upė. Šis urbanistinis paminklas šaltiniuose yra minimas nuo 1540 metų ir, nors per pusę tūkstančio metų dėl maro ir karo jis nuolat keitėsi, ligi šių dienų išliko unikalia vieta, kur skirtingų krantų gyventojai susisiekia tik vandens transportu – tilto čia nėra. 

Lankytojus iš įvairių Lietuvos kampelių bei užsienio Minijos kaimas traukia ne tik dėl savo unikalaus susisiekimo, bet ir dėl nuostabios gamtos bei puikios vokiškos architektūros. Apsilankiusieji, turi progą išvysti Mažajai Lietuvai būdingus mūrinius ir medinius pastatus, kurie pagrindiniu fasadu yra atgręžti į upės pusę, o prie kiekvieno namo įrengtos prieplaukos valtims. 

Daugelį šimtmečių, Minijos kaimo gyventojų pagrindinis verslas buvo žvejyba, jie žvejojo pačiuose žuvingiausiuose Kuršių marių plotuose, o žiemą dalis minijiškių vertėsi poledine žūkle arba kirsdavo medžius užšalusiuose raistuose, pjaudavo nendres Kniaupo įlankoje. Kuršmarių pakrančių nendrės buvo populiari prekė visuose Rytprūsiuose, todėl nendrių kirtimas ir pardavimas tuomet buvo pelningas užsiėmimas. Dabar Minijos kaime, tikrame gamtos stebukle, gyventojai sparčiai vysto vandens ir kaimo turizmą, panorę pailsėti, rasite ir keletą kaimo turizmo sodybų.

Poilsio išsiilgusiems gamtos mylėtojams Minijos kaimas yra nuostabi vieta apsistoti, nes čia veiklos bus ne tik žūklės gerbėjams ar buriuotojams, bet ir tiems, kurie nori paplaukioti, papramogauti vandens slidėmis ar tiesiog ramiai praleisti laiką unikaliame gamtos kampelyje. Geriau vieną kartą pamatyti, nei tūkstantį kartų išgirsti – neįmanoma tokio gamtos grožio nupasakoti, jį reikia būtinai pamatyti.

Minijos (Mingės) kaimas

Uostadvaris – istorija alsuojantis kaimelis Šilutės rajone, Rusnės saloje. Jis įsikūręs kairiajame Atmatos upės krante ir priklauso Nemuno deltos regioniniam parkui. Uostadvaryje yra išlikusi dar 20-ojo amžiaus pradžios vandens kėlimo stotis, kurioje istorijai neabejingi lankytojai gali vaizdžiai susipažinti, kaip pamario krašto žmonės kovojo ir vis dar tebekovoja su vandens pertekliumi. 

Rusnės sala garsėja ne tik kaip žūklės ir gardžiausios rūkytos žuvies sostinė – kiekvieną pavasarį tirpstantis ledas sukelia išties didžiulius potvynius. Jų metu apsemiamas ir vienas pagrindinių patekimų į salą, kelias Šilutė-Rusnė. Kuomet vanduo pakyla, Uostadvaris, dėl čia įrengtos vandens kėlimo stoties, tampa tikru išsigelbėjimu potvynio užkluptiems salos gyventojams ir svečiams. 

Uostadvario vandens kėlimo stotis su garo turbina 1907-aisiais metais buvo pastatyta ant vaizdingo Vilkinės upės kranto. Ši turbina susiurbdavo pievų vandens perteklių ir išleisdavo jį į Atmatos upę - garo turbina sukdavo milžinišką veleną ir taip pumpuodavo vandenį iš potvynio apsemtų pievų. Tai pirmasis tokios paskirties statinys visoje Lietuvoje, tad jis ne tik technikos istorijos paminklas, bet ir itin vertingas objektas regioninės architektūros istorijai. Prieš keletą metų vandens kėlimo stotis buvo restauruota ir joje įrengtas Šilutės polderių muziejus, kuriame galima sužinoti kaip nuo seno Šilutės rajone kovota su vandens pertekliumi ir potvynių grėsme. Nors 1970-aisiais metais buvo įrengta šiuolaikiška, elektra varoma siurblinė, kuri dabar naudojama potvynių metu, senoji Uostadvario vandens kėlimo stotis neprarado savo aktualumo. Šiuo metu vandens kėlimo stoties kompleksas yra valstybės saugoma kultūros vertybė, kuri kasmet sulaukia gausybės praeičiai neabejingų lankytojų.

Uostadvario vandens kėlimo stotis

Šilutės rajone, savo unikalumu garsėjančioje Rusnės saloje, kairiajame Atmatos upės krante į dangų išdidžiai stiebiasi dar 19-ąjį amžių menantis Uostadvario dvaras su švyturiu. Nors šis Nemuno deltoje esantis kelrodis yra itin mėgstamas lankytojų, tačiau čia patekti nėra taip paprasta, nes uosto žiotys vėjų yra nuolat užpustomos smėlio. 

19-ojo amžiaus antroje pusėje, svarbiame laivybai punkte, priešais Minijos žiotis buvo pastatytas Uostadvario švyturys, kuris kadaise buvo labai svarbus kelrodis pro šalį plaukiantiems vandenų keliautojams. Nors švyturys puikiai išsilaikė iki šių dienų, tačiau jo paskutinis žibintas jau seniai užgeso.

Dabar tai technikos istorijos paminklas, kuris navigacijai nebėra naudojamas, tačiau puikiai tarnauja kaip Rusnės ir Minijos apylinkių apžvalgos aikštelė, džiuginanti kaimelio gyventojų šeimas ir vasarą čia plūstančių lankytojų būrius. Į dangų besistiebiantis Uostadvario obeliskas išties įspūdingas. Tai net 18-kos metrų aukščio, taisyklingo aštuonkampio formos švyturys, kurio raudonų plytų mūro sienų briaunos padailintos žalios spalvos glazūruotomis plytomis, į žibinto patalpą veda 48 įvijiniai betoniniai laiptai. Iš čia patenkama į apžvalgos aikštelę. Pakilus į buvusio kelrodžio regyklą atsiveria puiki kraštovaizdžio panorama, o gerai įsižiūrėjus, galima pamatyti ir kraštelį boluojančių Nidos kopų. Švyturys yra sujungtas su ant aukšto pamato pastatytu sargo gyvenamuoju namu, kurio architektūra būdinga Rusnės apylinkių gyvenamiesiems namams. Pats namas papuoštas tinko juosta, aplink pastatą vingiuojančiomis dekoratyvinėmis nišelėmis ir kitais 19-ojo amžiaus antrajai pusei būdingais papuošimais. Nors Uostadvario kelrodžio žibintas ir nebeskrodžia naktinio pamario dangaus, jį išties verta pamatyti iš arti bei palypėjus į apžvalgos aikštelę pasidžiaugti atsiveriančio kraštovaizdžio paveikslu. Patikėkite, neveltui 1996-aisiais metais Uostadvario švyturys buvo įtrauktas į Valstybės saugomų kultūros vertybių registrą.

Uostadvario švyturys

Jaukiame Kintų miestelyje, už girininkijos pastato, stūkso įspūdingas gamtos paminklas – didžiulė tuja, kuri savo dyžiu pateisina gamtinį „Didžiosios tujos“ vardą. Manoma, kad ši kiparisinių medžių atstovė yra didžiausia tuja visoje Lietuvoje, o ir Europoje didesnė užfiksuota tik Šveicarijoje. Ypatingas augalas yra kone 20-ties metrų aukščio, o jo lajos plotis siekia net 12 metrų. Nors visus lankytojus domina šios galiūnės amžius, kelintus metus skaičiuoja garsioji Kintų miestelio tuja nusakyti sunku, nes medis yra dvikamienis ir tradiciniu būdu pagal rieves amžiaus nustatyti negalima. Yra žinoma, kad girininkijos pastatas buvo statomas apie 1902-1912 metus, o jį pastačius, kaip ir šiais laikais, puošta aplinka. Tad yra pagrindo manyti, kad tuomet buvo pasodinta ir Didžioji tuja, kuriai labai patiko vieta ir ji išaugo iki didžiausios Lietuvoje. Panašu, jog tujos amžius siekia daugiau nei šimtmetį. Įspūdingas, 1986 metais gamtos paminklu pripažintas, medis vietoje nestovi ir kasmet paauga dar po keletą centimetrų į aukštį ir plotį. Kintų miestelio įžymybes lankantiems poilsiautojams nevalia nepamatyti įspūdingosios dvikamienės Didžiosios tujos. Daugelį pastatų praaugusio medžio šešėlyje keliautojai galės ramiai atsikvėpti ir pasigėrėti šimtametės tujos didybe.

Didžioji Kintų tuja

Virš Pakalnės upės besidriekiantis medinis kabantis tiltas jau kelis dešimtmečius vietinių vadinamas „beždžionių tiltu“. Jį dažnai lanko ir rusniškiai, ir salos svečiai. Dažniausiai po pasivaikščiojimo Skirvytėlės kaime.

Rusnės kabantis tiltas per Pakalnės upę

Ant specialiai supiltos kalvelės stiebiasi kelis šimtmečius skaičiuojanti istorinė sodyba. 1997 m. birželį Etnografinė sodyba-muziejus nukėlė savo pirmuosius lankytojus į XIX-XX a. pr. ir iki šiol čia besilankantiems pristato senųjų gyventojų buitį. Iki 2015 m. sodybos lankytojus dažniausiai pasitikdavo  jos globėjas a.a. dr. K. Banys. Dabar sodyboje svečių laukia tautodailininkė Violeta Benetienė.

Objektas priklauso privačiam asmeniui, todėl jo lankymas yra ribotas (ne darbo dienomis, iš anksto susitarus).

Rusnės etnografinė sodyba-muziejus

2015 metų spalio mėnesį Rusnėje buvo atidengtas paminklas Indijos tautos tėvui Mahatma Gandžiui ir jo bendražygiui, Rusnės sūnui Hermanui Kalenbachui. Tarptautinės reikšmės įvykis sukvietė į salą būrį svečių: indų, žydų, rusų, lietuvių ir kitų smalsuolių. Dažnai lankoma Atmatos krantinės vieta, atidengus paminklą, tapo dar populiaresnė.

Paminklas Mahatma Ghandžiui ir Hermanui Kalenbachui

Paukščių migravimo tyrimams ir jų žiedavimui steigiamos ornitologinės stotys. Pirmoji pasaulyje ornitologinė stotis 1901 m. buvo įkurta Kuršių nerijoje, Rasytėje (apie 20 km į pietus nuo Nidos). Rasytės ornitologinę stotį įkūrė žymus vokiečių mokslininkas Johanas Tynemanas (Johannes Thienemann). Rasytės ornitologijos stotyje jo vykdyti tyrimai (iki 1944 m.) buvo plačiai žinomi visame pasaulyje. Nuo 1955 m. šioje stotyje dirba Rusijos ornitologai.

Lietuvoje reguliariai žieduoti paukščius pradėta 1929 m. Ventės rage. Turimais duomenimis, 1929 m. nebuvo sužieduota nė vieno paukščio. Tų metų rudenį iš Rasytės ornitologinės stoties atvykę ornitologai tik vizualiai stebėjo paukščių migraciją. Dėl to 1929-ieji yra laikomi Ventės rago ornitologinės stoties įkūrimo metais.

Krokų lankos ežeras

Netoliese rasite