Kauno apskritis

Kauno rajono savivaldybė

Už 19 km nuo Kauno, Nemuno slėnyje, įsikūręs kurortas, paprastai apibūdinamas žodžiais: pušynas, ramybė ir tarpukario romantika. Tačiau pastaraisiais metais Kulautuvą aplanko vis daugiau aktyvaus poilsio mėgėjų. Čia atnaujintais pėsčiųjų takais galima žingsniuoti arba važiuoti dviračiu viena iš šešių skirtingų trasų- nuo 2,6 km iki 6 km ilgio.

Visi takai yra žiediniai – kur kelionę pradėsite, ten ir baigsite. Žygeivių laukia Dievų ir deivių slėnis su keturiomis įrengtomis poilsiavietėmis, jaukus Karnavės kaimas ant Nemuno kranto. Visas maršrutas kalvotas, vingiuoja smėlėtais pušynais, puikiai matosi Nemuno lankos. Panašių sveikatingumo takų Lietuvoje yra tik penki.

Naudinga žinoti, kad nuo Kulautuvos iki Raudondvario panemune nutiestas dviračių takas, tad turintys tvirtas kojas keliautojai tą pačią dieną aplanko abu miestelius.

Maždaug už pusės kilometro nuo tako pradžios ant karjero kranto įrengtas paplūdimys, kuris buvo įvertintas Mėlynosios vėliavos ženklu.

Istorikų teigimu, dabartinis miestelis susiformavo iš Jučionių ir Tamaros kaimų XIX a. pabaigoje. Tačiau čia gyventa daug seniau. Pirmąkart Kulautuva paminėta rašytiniuose šaltiniuose prieš daugiau nei 650 metų, miestelio apylinkėse rastas viduramžių sidabro dirbinių lobis.

Kulautuva buvo vienas iš gražiausių tarpukario Lietuvos kurortų. Čia medines vilas statėsi  Laikinosios sostinės aukštuomenė. Todėl siūlome pajausti XX a. pradžios atmosferą, pasivaikščioti pagrindine miestelio gatve - Akacijų alėja. Jos vardu pavadintas ir tarptautinis bardų festivalis, kasmet liepą į Kulautuvą sukviečiantis šimtus romantikų.

Kulautuvos pėsčiųjų takai

Nedidukė bažnytėlė vidury plyno lauko, ant Nemuno kranto, atrodo tarsi perkelta į mūsų laikus iš gilios senovės. Tai – viena seniausių bažnyčių Lietuvoje, vadinama bažnyčių motina. Pasak legendų, ji pastatyta buvusios Romuvos vietoje XIV a., tačiau istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta 1562 m.

Per savo kelių šimtų metų senumo istoriją bažnyčia daugybę kartų nukentėjusi nuo karų, gaisrų, potvynių, buvusi apleista ir suremontuota, visgi ji išliko vienu unikaliausių gotikos pavyzdžių Lietuvoje. Nuo XX a. pradžios joje nebevyksta pamaldos. Pritrūkus vietos tikintiesiems, pastatyta  nauja bažnyčia miestelyje, o mažoji bažnytėlė 1936 m. paversta bažnytinių reikmenų sandėliu. Nuo 1996 m. čia organizuojami Pažaislio muzikos festivalio koncertai ir kiti kultūriniai renginiai.

Manoma, kad bažnyčios statytojas yra Naugarduko ir Palenkės vaivada Povilas Sapiega, XVI a. viduryje įsikūręs Zapyškio dvare (vietovė anuomet vadinta Sapiegiškėmis). Bažnyčios statybos būdas, puošimo elementai būdingi šiam laikotarpiui. Tikėtina, kad storas, vietomis 1 m storio šventovės sienas mūrijo vietos darbininkai, vadovaujami gotikos principus išmanančio meistro. Visas bažnyčios projektas liudija apie jo sumanytojų ambicingumą. Pirmiausia, XVI a. mūriniai pastatai puošė tik miestus. Be to, bažnyčios fasado nišose, pasak tyrinėtojų, užkoduotas Mėnulio užtemimų ciklas. Antra, nors bažnyčios altoriai buvo gana kuklūs, ji ištapyta freskomis, tikėtina, su Kauno vaizdais, sumontuoti šedevru laikomi vargonai su judančia nuo garso Dovydo skulptūra. Pasak padavimo, elnias ant ragų atplukdė Nemunu Šv. Marijos paveikslą, kurį galite pamatyti ir šiandien, tad šalia vargonų buvo pakabinta ir elnio galva su ragais. Deja, iki mūsų dienų neišliko vargonai (juos vokiečių kareiviai dalimis išsigabeno Pirmojo pasaulinio karo metais) ir kitos puošmenos.

Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Neišsigąskite šalia miško kelio, vedančio iš Batniavos seniūnijos į Kulautuvą, pamatę didžiulį juodą šerną. Tai - menininko T. Vosyliaus kūrinys iš smalos. Ne taip seniai jis puošė tarptautinės šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ ekspoziciją.

Virbaliūnų šernas

Vos už 12 km nuo Kauno, kurortiniame Kačerginės miestelyje, galima susiruošti į žygį pėsčiomis natūraliai išmintais takeliais. Pasirinkę 2,6 km, 3,3 km, 4 km, 4,5 km arba 5,5 km trasą žingsniuosite šilais, Nemuno pakrantėmis ir bent trijose vietose galėsite atsigerti puikaus šaltinio vandens.

Šį vandenį dėl jo gydomųjų savybių naudoja Kačerginėje veikianti sanatorija „Žibutė“. Kačerginės pušynai dėl savo kalvotumo, smėlėtų šlaitų ir subtilios augmenijos nuo seno mėgstami poilsiautojų. Takeliai kalvomis vingiuoja pro gražiausias regyklas, natūralias laukymes, o aukščių skirtumas siekia net 56 m.

Šaltinių taką jau išbandė ir nemažai šiaurietiško ėjimo entuziastų, ir šeimos su vaikais. Entuziastai žingsnuoja visais metų laikais, o ieškantys ekstremalių pramogų organizuoja naktinius žygius. Specialiai jiems medžiai šalia takelių 2 m aukštyje nudažyti šviesą atspindinčiais dažais, kad būtų lengviau orientuotis. Visose maršruto atkarpose galima rasti suolelių, informacinių rodyklių, tad žygis laukinėje gamtoje bus tikrai patogus.

Vaikai ypač mėgsta skaičiuoti įspūdingus skruzdėlynus prie tako (jų čia beveik 40), atrasti barsukų ar kitų gyvūnų olas, o jei pasiseks, galima išvysti voverę ar net stirnų.

Toliausiame žiedinio maršruto taške - Pyplių piliakalnis, saugomas valstybės. Pasak legendų ir XX a. Lietuvos istorikų Zenono Ivinskio bei Kazimiero Paunksnio, galbūt čia stovėjo Pilėnų pilis, sunaikinta 1336 m. Nenorėdami pasiduoti kryžiuočiams, jos gynėjai lietuviai visus pilies turtus sudegino, o patys nusižudė, kad nepatektų nelaisvėn.

Kadangi tako pradžia yra miestelio teritorijoje, čia galima patogiai pavalgyti arba nusipirkti maisto netoliese esančioje parduotuvėje.

Šaltinių takas Kačerginėje

„Pagonijos uola“ - vienintelė ir pirmoji Lietuvoje įrengta sertifikuota mobili alpinistinė 13 metrų tikros uolos imitacija. „Pagonijos uola“ turi 12 skirtingų lipimo takų, neigiamų kampų bei įvairių reljefų - plyšių, išorinių kampų, "pilvų" ir "karnyzų", įvairių lipimo sudėtingumo kategorijų nuo F4a iki F8a, galimybių lipti su apatine sauga, įrengtų saugos taškų. Yra galimybė treniruotis speleotechnika.

„Pagonijos uolą" galima rasti Jadagonių kaime įsikūrusiame „Pagonijos parke“.

Pagonijos uola

Dažnas pirmąkart Raudondvario dvare apsilankęs nustemba: „Kaip čia gražu“. Tai vienas seniausių ir įspūdingiausių mūrinių dvarų Lietuvoje, dar neatrastas turistų. Čia verta atvykti į kultūrinius renginius, pasidomėti jo 400 metų istorija arba tiesiog pasivaikščioti parko takais. 

Dvare įkurdintas Kauno rajono muziejus, turizmo ir verslo informacijos centras, menų inkubatorius. Jame nuolat vyksta parodos, smagios edukacinės programos. Rekomenduojame pamatyti unikalų stiklo kambarį, apžiūrėti baltąją salę, kurioje rengiamos vestuvių ceremonijos.

Renesanso stiliaus rūmai, statyti XVII a. pirmojoje pusėje, yra išlikę iki mūsų dienų. Visi kiti pastatai buvę mediniai, jie sudegė 1831 m. Vietoje jų iškilo nauji mūrai ir prasidėjo dvaro klestėjimo amžius. Nuo įkūrimo Raudondvaris priklausė iškiliausioms LDK didikų giminėms. Daugiausia žinoma apie paskutiniuosius jo savininkus - grafų Tiškevičių dinastiją, gyvenusią Raudondvaryje nuo 1819 m. iki 1915 m. Iš kartos į kartą Tiškevičiai dvarą perduodavo kaip vestuvinę dovaną vyriausiam sūnui. Vienas iš paveldėtojų, Benediktas Emanuelis, sukaupė didžiulius turtus, meno kolekciją, 20 tūkst. knygų biblioteką, tačiau sūnus mirė nesulaukęs pilnametystės. Viskas atiteko anūkui Henrikui Benediktui Tiškevičiui. Jis tapo žymiu keliautoju, savo jachta „Žemajtej“ aplankė Ameriką, Tolimuosius Rytus. Jo meninės fotografijos buvo eksponuojamos pasaulinio lygio parodose.

Tiškevičiai buvo meno mecenatai, padėję siekti aukštumų pirmajam profesionaliam muzikui Lietuvoje Juozui Naujaliui. Rūmuose veikia kompozitoriui J.Naujaliui skirta ekspozicija.

Tikras istorijas apie dvariškių gyvenimą smagiausia išgirsti iš ekskursijas vedančios grafienės Rozalijos. Ji nepamiršta paminėti griežto kilmingų vaikų auklėjimo, gali išmokyti taisyklingai naudoti vėduoklę.

Raudondvario dvaro ansamblis

Stebint šį piliakalnį iš paradinės pusės, ypatingo išskirtinumo nepamatysite. Daug įdomiau tai, kas slypi už piliakalnio. Geriausias laikas šį piliakalnį lankyti yra antra rudens arba pavasario pusė.

Kodėl piliakalnį verta lankyti antroje rudens ar pavasario pusėje? O gi dėl to, jog būtent tuo laiku medžiai – piliakalnis pusiau pasislėpęs miške – turi mažiau lapų: rudenį dalis jų jau nukritusių, o pavasarį šakos dar pilnai nesulapoję. Kuo mažiau ant medžių lapų, tuo geriau matosi piliakalnį supančios įspūdingos apylinkės.

Užlipkite ant piliakalnio ir gan erdvia viršuje esančia aikštele nueikite į kitą jo pusę – ne kiekvienas piliakalnis gali pasigirti tokiais aukštais ir kvapą iš nuostabos sulėtinančiais stačiais šlaitais.

O jei turite žygiams bekele tinkamus batus ir nebijote jų susipurvinti, labai rekomenduojama mažiau stačia piliakalnio papėde (stovint veidu į piliakalnio laiptus, tai būtų kairioji kalno pusė) leistis žemyn ir panirti į slėpinigus už jo esančius skardžius, rėvas ir jomis čiurlenančius upelius bei pamatyti kitus ten užsislėpusius, dažniausiai niekieno netrikdomus, vardų negavusius piliakalnius.

Jaučakių piliakalnis stūkso Pilies ir Piliakalnio upelių santakoje. Jį iš šiaurės ir pietų juosia gilios daubos, rytinėje pusėje likusi kyšulio dalis. Nuo daubų pusės piliakalnio šlaitai statūs, 10–12 m aukščio.

Piliakalnio rytinėje papėdėje yra senovės gyvenvietė. Vykdant kasinėjimo darbus čia rastas iki 1,1 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame aptikta lipdytos grublėtu paviršiumi ir žiestos keramikos, gargažių, akmeninių sviedinių, židinių liekanų, molio tinko gabalų ir net Romos moneta.

Spėjama, kad čia stovėjusi Paštuvos pilis. Paštuvos žemės istorinėse kronikose minimos nuo 1292 m., kuomet čia įsiveržė kryžiuočiai. Paštuvos pilį kryžiuočiai puolė 1369 m. ir po penkias paras trukusios apgulties pilis buvo sunaikinta. Po mūšio kryžiuočiai į pilį prasiveržė pro slaptą įėjimą. Dalis gynėjų pasidavė, bandantys priešintis buvo išžudyti, o pilies seniūnas Girdavas paimtas į nelaisvę. Pilis atstatyta, dar kartą minėta 1413 m. Pilį ir gyvenvietę nuo XIV a. antrosios pusės lietuviai, manoma, ėmė vadinti Vilkija – XV a. pirmosios pusės Vytauto dokumentuose minima Vilkijos pilis. Kai kurie istorikai mano, kad tai yra 1388 m. kryžiuočių sudeginta Wildenberg pilis.

Jaučakių piliakalnis (Kartuvių kalnas)

Nuostabi apžvalgos aikštelė prie pat kelio, nuo kurios atsiveria Nemuno vaizdai.

Vilkijos apžvalgos aikštelė

Vilkijos keltas „Vilkynė“ – upinis motorinis keltas per Nemuną, reguliariai perkeliantis keleivius ir transporto priemones tarp Vilkijos (Kauno r.) ir Pavilkijo (Šakių r.). Tai vienintelis per Nemuno upę keliantis keltas Lietuvoje. Į keltą telpa 7-8 lengvieji automobiliai, keliamoji galia – 40 tonų,  kursuoja 180 dienų per metus (nuo gegužės iki lapkričio mėn.)

Darbo laikas: I-VII 7-20.30 val.

Vilkijos keltas „Vilkynė“

Kauno miesto savivaldybė

Viena labiausiai pamėgtų Kauno gyventojų poilsio ir maudymosi vietų. Čia įsikūręs ir kempingas, todėl tai – ideali vieta turistams. Galima išsinuomoti baidares, vandens dviračius, kanojas ar vandenlentes. Vandenlenčių parkas turi vieną ilgiausių trasų visoje Europoje (ilgis 287 m). Galima išbandyti ir plaukiojimą irklentėmis. Tai universalus sportas, kuriuo, nepriklausomai nuo amžiaus, gali mėgautis visi. Lampėdžiuose galite leisti laiką žaisdami krepšinį, paplūdimio tinklinį, mini golfą ar tenisą. Nuotykių parkas – taip pat čia pat. Įvairių vandens pramogų ar kitų aktyvaus laisvalaikio galimybių čia ras kiekvienas! Nepamirškite į kuprinę įsimesti paplūdimio aprangos ir rankšluosčio!

Lampėdžių paplūdimys

Vilijampolėje, Nemuno dešiniojo kranto aukštumos kyšulyje, esantis Veršvų, arba Lampėdžių, piliakalnis datuojamas I tūkstm.–XIV a. Archeologų teigimu, čia XIII–XIV a. stovėjusi medinė pilis, kuri buvo sunaikinta kovų su kryžiuočiais metu. Taigi šis piliakalnis svarbus kalbant ir apie Lietuvos valstybės gyvavimo pradžią.

Piliakalnio aikštelė beveik keturkampė, pailga, 12 × 9 m dydžio. Jos rytiniame krašte supiltas 3,5 m aukščio, 20 m pločio pylimas. Pietvakariniame šlaite, 2 m žemiau aikštelės, yra 3 m pločio terasa. Piliakalnio šlaitai statūs, jų aukštis siekia net 37 metrus. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais ir krūmais.

1986 m. atliktų tyrimų metu piliakalnio aikštelėje rastas metro storio I tūkstm. pr. m. e.–XIV a. kultūrinis sluoksnis su stulpavietėmis, lygia keramika, XVIII–XIX a. kalvės liekanomis.

Veršvų piliakalnio papėdėje, šiaurinėje pusėje, buvo I tūkstm. pr. m. e.–XIII a. gyvenvietė. Ji tyrinėta 1985–1986 ir 1997 m. Iki tiesiant vakarinį aplinkkelį čia spėta rasti pastatų liekanų, titnaginių grandukų, gremžtukų, skelčių, nuoskalų, geležinių peilių, akmeninių galąstuvų, sukamųjų girnų dalių.

Nuo Veršvų piliakalnio į pietryčius, apie 1 km atstumu, buvo II–XIV a. kapinynas, tyrinėtas 1938–1941 ir 1954 m. Čia ištirta apie 700 kastinių ir degintinių žmonių bei griautinių žirgų kapų, rasta įvairių įkapių.

Piliakalnį ne vieną kartą yra fotografavęs fotografas, etnografas, kraštotyrininkas Balys Buračas. Savo dienoraščiuose jis pasakoja, kad čia apsilankęs 1931 m. iš vietinio gyventojo išgirdo, jog piliakalnio vidus – tuščias, o kalno požemyje esti rūsys. Taip pat B. Buračui pavyko užfiksuoti nuo piliakalnio gerai matomo Lampėdžių slėnio pavadinimo kilmę. Neva anksčiau slėnyje rinkdavosi laumės, kurios čia maudydavosi ir kitaip pramogaudavo. Laumės smėlyje palikdavo pėdas, tad vieta imta vadinti Laumpėdomis, vėliau pavadinimas asimiliavosi.

Prie piliakalnio tvarkymo ir aktualizavimo daug prisideda vietinė Veršvų bendruomenė. Čia nuolat rengiamos bendruomenės, valstybinės ir tradicinės baltų šventės.