Panevėžio apskritis

Rokiškio rajono savivaldybė

Onuškio dvaras ir parkas (Juodupės sen.). Buvusi Onuškio dvaro saugoma teritorija su parku užima 15,5 ha. Onuškio dvaras minimas jau 1522 m. XVIII amžiuje Onuškio vietovė priklausė Rajeckams. XVIII-XIX amžių sandūroje Onuškį nusipirko Juozapas Komaras (Raguvėlės dvaro savininkas), miręs 1849 metais. Jo sūnus Teofilis (1800-1861) Onuškyje pastatė vėlyvojo klasicizmo rūmus, kurių fasade puikavosi 11 kolonų, atgręžtų į parką. Manoma, kad rūmus projektavo garsus to meto architektas Cezaris Anikinis.

Po rūmų statytojo T.Komaro mirties dvarą valdė jo sūnus Vladislovas Komaras (1848-1896), po jo mirties – jo žmona Marija ir vaikai. Vedybų keliu dvaras atiteko Krasickiams, o 1922 m., prasidėjus žemės reformai, buvo išparceliuotas. Onuškio rūmai sudegė per I pasaulinį karą, nors meniški griuvėsiai atlaikė net II pasaulinį karą ir stovi šiandien. Parke šiuo metu yra du tvenkiniai. Auga per 21 rūšį vietinių medžių ir krūmų. Įspūdingi europiniai maumedžiai, Vermuto pušis, išsišakojusi į du liemenis. Yra karpotųjų beržų, ąžuolų, uosių, drūtų klevų. Parko šiaurės vakarų pusėje auga eglynas. Onuškio dvaras ir parkas apleisti, blogos būklės.

Onuškio dvaras ir parkas

Šio ežero natūralūs kontūrai labai primena Lietuvos sienas.

Apvalaso ežeras

Meninėmis erdvėmis stebinantis Ilzenbergo dvaras turi šypseną keliantį akcentą – milžiniško dydžio, apie 75 tonas sveriančią… bulvę. Tiek, kiek per parą suvalgo lietuviai. Menininkų grupės sukurtas kūrinys pastatytas dvaro automobilių stovėjimo aikštelėje. Bulvė į Ilzenbergą atgabenta dalimis. Jos metalo konstrukcija aplipdyta stiklo pluoštu, o menininkai jį dekoravo, kad atrodytų kaip tikra…

Prie jos – svarbiausia informacija apie lietuvių antrąja duona pramintą daržovę, jos istoriją, naudą ir jos priešus.

Skulptūra bulvei

Ar žinojote, kad dažniausiai dvarai apipinti gąsdinančiomis ar meilės istorijomis – apsuptas šimtamečio parko, pasipuošęs galingu ąžuolu, Ilzenbergo dvaras ne tik meilės istoriją gali papasakoti, bet ir romantikus bei smalsuolius į Meilės salą vidury ežero pakviesti nueiti. Vienintelis Baltijos šalyse pilnai atkurtas, ūkininkaujantis ir tęsiantis natūralios žemdirbystės tradicijas: augalai tręšiami natūraliomis organinėmis trąšomis, galvijai ir paukščiai šeriami pašaru užaugintu ir pagamintu ūkyje, laukai apsodinami taikant sėjomainą ir taip natūraliai išauginamas geras derlius. Dvarvietė sugrįžo prie savo šaknų: čia vėl gyvena ir dirba žmonės, auginami gyvuliai, sėjami laukai, verda bendruomenės gyvenimas.

Ilzenbergo dvaras ir parkas

Dabartinis malūnas stovi savo pirmtako vietoje. Tačiau ankstesnis statinys buvo kiek mažesnis už dabartinį, žemesniu mūriniu pamatu. Malūnas garsėjo visoje apylinkėje: darbo buvo tiek, kad malūnininkas net naktimis žibaliniu žibintu, vadinamu „liktarnia“, pasišviesdamas maldavo grūdus. Jų reikėjo visiems: rupūs miltai buvo skirti gyvuliams šerti, smulkesni – duonai ir ragaišiui, o patys smulkiausi, balčiausi – šventiniams pyragams. Malūno būta galingo: jo sparnų teikiama energija suko net dvejas girnas.

Malūnui sudegus, jo vietoje buvo pastatytas naujas – taip pat medinis, tik ant aukšto akmenų mūro pamato (cokolio). Malūną statė lietuvių meistrai. Kepurės mechanizmai, esą, daryti iš klevo. Malūnas dengtas malksnomis („gontais“) – nuobliuotomis ir suleidžiamomis lentelėmis. Jos brangesnės, bet ir ilgaamžiškesnės bei patvaresnės nei skiedros ar paprastos lentelės. Kepurė uždengta skarda. Statybos šeimininkui kainavo sveikatą: šis peršalęs, susirgęs tuberkulioze. Rageliui mirus, našlė malūną išnuomojo. „Taip ir ėjo jis iš rankų į rankas.“

Lukštų malūnas

Parke yra eksponuojama istorijos ir meno paminklai, kurie primena mums Lietuvos kunigaikščių, raštijos, pirmųjų žmonių gyvenimo, pagonybės laikus.

Sodyboje puikiai atvaizduotas viduramžių karališkasis sodas: takų kompozicija, įvairūs dekoratyviniai medeliai bei daugybė gėlių, fontanas su vandens nešėjos skulptūrėle, atspindi viduramžių kraštovaizdžio architektūrą.

Sodyboje - parke vyksta kūrėjų šventės, įvairūs minėjimai. Parkas kasmet pritraukia šimtus mokslo, kultūros žmonių ir eskursantų iš kitų šalių.

Kviečiame apsilankyti ir prisiminti Lietuvos istoriją, pasidomėti pagonybės laikotarpiu, pasigrožėti kraštovaizdžio architektūra.

Rokiškio istorijos ir meno parkas

Sklando legenda, kad Rokiškį prieš daugiau nei pusę amžiaus įkūrė medžiotojas Rokas. Miesto pavadinimas kildinamas iš jo vardo, o taip pat yra labai susijęs su kiškiais. Sakoma, kad anuomet mūsų krašte jų buvo labai daug, o Rokas juos medžiodavęs ir tai paskatino jį čia pasilikti. Tad rokiškėnai ne veltui labai myli kiškius. Šalia Rokiškio krašto muziejaus įkurtas „kiškių parkas“. Dekoratyvios kiškių skulptūros-suoliukai / krėslai kviečia prisėsti pailsėti, pasimatuoti, ar esi didesnis už kiškio letenėlėse laikomą morką.

Kiškių parkas

XVIII a. pab. – XX a. pr. Rokiškio dvaro sodyba yra vienas iš vertingiausių klasicizmo-istorizmo laikotarpio sodybinių ansamblių Lietuvoje.

Rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose Rokiškio dvaras pirmą kartą paminėtas 1499 metais. Senoji dvaro sodyba buvo išsidėsčiosi kairėje Laukupio upelio pusėje. 1695 m. Rokiškio dvaras buvo užstatytas grafui J. Tyzenhauzui. XVIII a. pr. paskutinė Krošinskių giminės atstovė našlė Vainytė-Krošinskienė antrą kartą ištekėjo už J. Tyzenhauzo ir nuo 1715 m. dvaras atiteko šiai šeimai. Valda iki 1770 m. beveik ištisai buvo nuomojama ir tik XIX a. pr. Rokiškio dvaras tapo Ignoto Tyzenhauzo rezidencija. Dvaro sodyba buvo atitraukta nuo miestelio ir ankstesnė kompozicinė ašis, besiremianti į dvaro sodybą ir bažnyčią, buvo pratęsta iki 1 km. 1797 m. buvo pasodintas parkas, užveistas sodas, 1801 m. pastatyti nauji klasicistiniai rūmai, kurie 1905 m. rekonstruoti jau J. Pšezdzieckio iniciatyva. Praplatinus Laukupio upelio vagą, šalia parko buvo įrengtas 2 margų ploto tvenkinys.

Dvaro sodybos pastatų architektūros formos atspindi Lietuvos architektūros stilių evoliuciją, pradedant klasicizmo stiliumi ir baigiant moderno architektūros formomis, pasireiškiančiomis rūmų interjere. Originalumu pasižymi oficinų akmens mūro liaudies statybos tradicijos ir klasicizmo stiliaus elementų sintezė, alaus daryklos ankstyvosios neogotikinės formos (XIX a. pr.) bei išraiškingi kumetynų, sargo namo – jau XIX a. II p. – istorizmo laikotarpio architektūros formų ieškojimai. Juose kūrybingai panaudotos skirtingos statybinių medžiagų jungtys, atkartotas Rokiškio Šv. Mato bažnyčios neogotikinis laiptuotų formų motyvas. 1905 m. pagal architektų K. Jankovskio ir P. Lilpopo projektą perstatyti rūmai yra meniniu požiūriu vieni vertingiausių istorizmo laikotarpio eklektinių dvarų rūmų pavyzdžių Lietuvoje.

Dvaro sodybos kompozicinę ašį išryškina pagrindinė įvažiavimo alėja. Ji formuoja koncentruotą centrinį užstatymo struktūros tipą. Pagrindinis sodybos kompozicinis centras – rūmai bei jiems statmenos abipus erdvaus parterio stovinčios oficinos, taip pat rytinėje sodybos dalyje esantis mišraus planavimo parko masyvas su trimis, bendrai sodybos kompozicijos ašiai pajungtomis, unikaliomis Lietuvoje spindulinėmis alėjomis. Visa tai sudaro dvaro sodybos branduolį, pabrėžia vieningą klasicistinę idėją ir sudaro dvaro ansamblį. Kitose sodybos funkcinėse zonose likę atskiros pastatų grupės, neformuojančios aiškiai išreikštų struktūrinių darinių. Sodybos planinis tūrinis struktūros tipas apibūdinamas kaip teritorinis, koncentruotas, decentralizuotas. Dvaro sodybos kompozicijos ašis sutampa su miestelio pagrindine kompozicine ašimi ir formuoja pabrėžtiną klasicistinę kompoziciją miestas – dvaras tarp dviejų pagrindinių užstatymo akcentų – Šv. Mato bažnyčios ir dvaro rūmų. Tai vienintelis toks išplėtotos klasicistinės ašinės kompozicijos pavyzdys Lietuvos urbanistikoje.

Rokiškio dvaro ansamblis

Rokiškis –  vienintelis Lietuvoje, galintis vadintis tapytų langinių miestu. Langinėmis papuošti pagrindinėje gatvėje esantys namai. Namų puošybos tradicijos atgaivinimo idėja kilo 2003 metais dailininkui Arūnui Augučiui, o 2005 metais langinių tapymas virto projektu, sėkmingai vykdomu jau 15 metų. Pleneruose dalyvauja menininkai iš visos Lietuvos bei kaimyninių valstybių.

Plenerų metu ištapyta daugiau nei 300 langinių. Tapytomis langinėmis papuošti Rokiškio miesto Respublikos, Kauno, Kęstučio, Ąžuolų, Sodų, Vilniaus, Mikėno gatvių bei Rokiškio rajono Jurgiškių, Kamajų, Antakriaunio, Bajorų, Salų, Šetekšnų kaimų namai.

Tapytų langinių gatvė

Nuo 2001 m. drožėjai kuria skulptūras naujai žvelgdami į Liongino Šepkos kūrybą ir gyvenimą. Dabar parką puošia jau daugiau kaip 100 funkcionalių skulptūrų. Lietuvos medžio drožėjų sukurtas skulptūrų parkas yra puikus L. Šepkos atminimo įamžinimas. Parkas ir ateities kartoms rodys XXI a. Lietuvos medžio drožybos padėtį: jos stipriąsias ir silpnąsias puses, medžio meistrų ieškojimus ir klystkelius.

Liongino Šepkos parkas

Šį piešinį sukūrė menininkės Goda Skėrytė ir Ieva Olimpija Voroneckytė projekto „Karpinių motyvai Rokiškio gatvės mene“ metu. Karpinį miestui padovanojo sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo karpymo puoselėtoja Gita Kolosovienė.