Klaipėdos apskritis

Neringos savivaldybė

Juodkrantėje esančioje sengirėje rasite 1,6 kilometro ilgio pažintinį dendrologinį taką. Jį rasite šalia medinės, didžiulį megafoną primenančios „Garsų gaudyklės“, į kurios vidų įlindę galėsite pasimėgauti naujai atrastais gamtos garsais, kurių plika ausimi vaikštant miške retai kada išgirsime. Dar vienas tako pradžios orientyras – paskutinis namas Gintaro įlankoje einant link miško. Nors takas nėra ilgas, tačiau vasarotojams, ypač su mažais vaikais tokio ilgio maršrutas bus pats tas.

Vaikštinėdami taku galėsite ne tik pasimėgauti miško ramybe, bet ir susipažinti su Neringos augmenija – europiniu kėniu, juodalksniu, paprastuoju ąžuolu ir egle, paprastuoju kaštonu ir raugerškliu. Taip pat raudonuoju ąžuolu, mažalape liepa, paprastuoju skroblu ir sausmedžiu, baltauoge meškyte, raudonuogiu šeivamedžiu, paprastuoju šaltekšniu ir pušimi. Take rasite šešiolika stotelių su medžių ir krūmų aprašymais, piešiniais ir nuotraukomis. O maršruto pradžioje ir pabaigoje rasite informacinius stendus.

Tako pradžioje verta nepraleisti šalimais esančios Griekų daubos. Šioje vietoje kadaise augusi didžiulė liepa, tačiau prieš karą vokiečiai ją nupjovė. Šiandien vietoje jos žaliuoja naujai pasodinta liepa. Dairykitės nuorodos ir rasite. Žingsniuojant toliau, galima susipažinti ne tik su Neringos sengire, bet ir tikru ąžuolynu, kuris žaliuoja tako pusiaukelėje. Takas užsibaigia šalia Juodkrantės kapinaičių.

Pažintinis dendrologinis takas

Gintaro įlanka vadinama nedidelė, idiliška marių įlankėlė šiaurinėje Juodkrantės dalyje. Mūsų laikais čia kievieną birželį vyksta nendrinių skulptūrų simpoziumas. Skulptūros visą vasarą džiugina akį, o per rudens lygiadeinio šventę sudeginamos.

1855 metais prie Juodkrantės begilinant laivybai Kuršių marių dugną, darbininkai dumble aptiko gintaro. Šiuo atradimu netrukus susidomėjo įvairūs verslininkai. Pirmasis organizuotai kasti purvą iš marių dugno gintaro paieškoms ėmėsi buvęs malūnininkas, laivų savininkas, vėliau Klaipėdos smuklininkas Vilhelmas Stantynas. Prie jo prisijungus pirkliams iš Dancigo, sukuriama gintaro kasimo iš marių dugno bendrovė „V. Stantien and M. Becker“. Jai į pagalbą atėjo valdžia, gilinusi laivų plaukiojimo vagą tarp Klaipėdos ir Kranto ir norėjusi iš gintaro paieškos darbų turėti naudos sau. Suvienijus jėgas, bendrovė ėmė turtėti.

Bendrovė skatino į gintaro kasimą įsitraukti ir Juodkrantės gyventojus. Jai reikėjo pigios darbo jėgos. Didėjant apimtims, į šiaurę nuo Juodkrantės buvo pastatyti erdvūs barakai, atidaryta laivų remonto dirbtuvė, įrengta uosto krantinė, dirbtuvės narų aprangai gaminti. Juodkrantė pamažu tapo industriniu miesteliu.
Gintaro kasimo darbai vykdavo tik vasarą – apie 30 savaičių per metus trimis pamainomis. Pakeltas iš marių dugno gintaras turėjo būti išvalytas, atskirtas nuo priemaišų. Nuo 1860 iki 1890 m. vidutiniškai per metus buvo iškasama apie 75 tūkstančius kg gintaro. Gintaro gavybai ėmus mažėti, 1890 m. kasimo darbų sutartis nebeatnaujinta, todėl kasimo darbai Juodkrantėje nutraukti.

Kasant įlankos uostą, marių dugne buvo rasta vidurinio neolito, žalvario amžių gintaro dirbinių kolekcija, kuri vėliau pavadinta Juodkrantės gintaro lobiu.
Daugiausiai rinkinį išsaugojant nusipelnė „V. Stantien and M. Becker“ įmonės patarėjas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Rchardas Klebsas, aprašęs jį knygoje „Akmens amžiaus gintaro papuošalai“, tad ir lobis neretai vadinamas jo vardu. Organizavus parodas įvairiuose pasaulio miestuose, šis lobis tapo žinomas ir išgarsėjo pasaulyje. Po Antrojo pasaulinio karo iš Juodkrantės lobio liko tik 5 radiniai: trys žmonių figūrėlės, falo formos kabutis, dvigubas ornamentuotas skridinys. Kartu su kitais išlikusiais lobio eksponatais jie saugomi Giotingeno universiteto Geologijos ir paleontologijos muziejuje. Pagal aprašymus ir piešinius iš R. Klebso knygos dailininkė Bronė Kunkulienė padarė du komplektus gintaro muliažų, kurie dabar eksponuojami Palangos gintaro muziejuje ir Mizgirių gintaro galerijoje Nidoje.

Gintaro įlanka

Juodkrantės sengirėje, Dendrologiniame take, įrengta įspūdinga garsų gaudyklė, primenanti megafoną. Ši trijų metrų aukščio ir tiek pat ilgio medinė garsų gaudyklė turi siaurąją ir plačiąją angas. Pridėjus ausį prie siaurosios angos ar įžengus į plačiąją galima klausytis „sugautų“ miško garsų bei mėgautis supančia aplinka. Tačiau tam penkių minučių neužteks, įžengus į plačiąją gaudyklės angą, reikėtų pabūti apie pusvalandį, tuomet išgirsite daugybę plika ausimi nepagaunamų miško garsų. Šis medinis prietaisas juos „sugauna“, sustiprina garsą viduje, ir žmogus gali mėgautis miško simfonija labiau nei šiaip vaikščiodamas mišku. Toks ir yra garsų gaudyklės įrengimo tikslas - lankytojams suteikti galimybę patirti naujus įspūdžius, sustiprinti pojūčius, pajusti aplinką.

Garsų gaudyklę rasite nuo Dendrologinio tako pradžios paėję apie kelis šimtus metrų, keliukas išsišakos, o Jūs sukite į kairę. Būtent ten, miško proskynoje, ir pastatytas įrenginys. Beje, Jūs eisite miško taku, kuris kadaise vokiečių buvo vadintas Bloksbergo promenada. Garsų gaudyklę rasite sekdami rodyklėmis, miniatiūrinėmis gaudyklės kopijomis. Šalia naujojo objekto pastatytas informacinis stendas su QR kodais, kuriuos nuskaičius išmaniaisiais telefonais galima pasiklausyti paukščių giesmių. Garsų gaudyklę bei nuorodas sukūrė ir pastatė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai.

Garsų gaudyklė

Švyturiai pasaulyje mena itin senus laikus. Jie, žinoma, skyrėsi nuo šiandieninių pakrantėse kyšančių bokštų. Tolimoje praeityje į plačiuosius vandenis išplaukusiems jūreiviams kelią parodydavo žvaigždės, saulė, vėjas ir netgi paukščiai. Vėliau laivų šaukliais tapo ant pakrančių aukštumų deginami laužai. Tačiau romantiškos paslapties nestinga ir krantą jūrų klajūnams padedančiam rasti Juodkrantės švyturiui. Ant daugybe legendų apsupto Raganos kalno kyšančiam kelrodžiui misterijos suteikia ir jį supantys tankūs miškai. 1950-aisiais metais pastatytas pakrantės šauklys, kuris nuo jūros yra atitolęs kone kilometrą, kelią jūreiviams padeda rasti jau beveik septyniasdešimt metų ir kaip navigacinis įrenginys yra naudojamas ir šiandien bei veikia bendroje grandinėje su kitais jūriniais Lietuvos švyturiais. Nors švyturio aukštis siekia tik 20 metrų, aukštas Raganos kalnas, ant kurio kelrodis stūkso, jį iškelia net į 75 metrų aukštį. Visame pasaulyje švyturiai savo forma, spalva ir siunčiamais signalais skiriasi, tad kito tokio, kaip Juodkrantėje tikrai nerasite. Šio kelrodžio masyvus bokštas yra metalinis, keturkampio formos, apatinė jo dalis ažūrinė, o viršutinė apkalta šviesiomis lentomis. Švyturyje įtaisytas šviečiamasis įrenginys, o jo naktinį dangų skrodžiantis baltos šviesos signalas matomas net iš 33 kilometrų arba 18 jūrmylių atstumo. Pakrantės šauklio viršuje yra įrengta apžvalgos aikštelė, tad tik įsivaizduokite kokia banguojančių vandenų panorama čia atsiveria!

Juodkrantės švyturys

Juodkrantėje plytinčioje krantinėje, susijungia nuostabaus grožio Kuršių nerijos vandenų panorama bei žmogaus rankomis sukurtas menas. Čia stūkso akmens skulptūrų parkas po atviru dangumi, kurio eksponatai buvo sukurti tarptautinio simpoziumo „Žemė ir vanduo“ metu. 1997-aisiais metais, vietoj buvusių nendrynų, įrengta architekto Ričardo Krištapavičiaus suprojektuota pustrečio kilometro, marių kontūrus atkartojanti, krantinė ir čia sužaliavo dailios vejos bei buvo nutiesti pėsčiųjų ir dviračių takai. Iš lauko riedulių per tris metus, tarptautinio skulptorių simpoziumo „Žemė ir vanduo“ metu, menininkai iš Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Švedijos ir kitų šalių sukūrė 31 akmens skulptūrą. Jos buvo išdėstytos 800 metrų ilgio marių pakrantės atkarpoje, vingiuojančioje palei Liudviko Rėzos gatvę ir suformavo įspūdingą skulptūrų parko ekspoziciją. Simpoziumo temą „Žemė ir Vanduo“ menininkai traktavo gana įvairiai, tačiau kūriniai tarpusavyje itin dera. Mistiška Kuršių nerijos aplinka menininkus tarsi įpareigojo susilieti su gamtos stichija. Meno kūriniais virtę akmenys tarsi kalbasi su žeme ir vandeniu, su dangumi ir žmogumi, su paukščiais ir nendrėmis. Nors išsirikiavusios skulptūros neatpažįstamai pakeitė Juodkrantės veidą, jos tarsi įprasmino šios vietovės unikalumą ir apjungė neapčiuopiamą, vos juntamą, vandens ir žemės sąjungos aurą. Juk kopų smėlis yra tas pats akmuo, tik pažiręs mažomis dalelėmis. Taip krantinė tapo mėgstama pasivaikščiojimo vieta ir dviratininkų trasa, o skulptūrų parkas po atviru dangumi – lankomiausia Juodkrantės laisvalaikio erdve.

Akmens skulptūrų parkas Juodkrantėje

Viena gražiausių senųjų – parabolinių Juodkrantės kopų – vadinamasis Raganų kalnas. Kalno šlaitai apaugę šimtametėmis pušimis, vingiuotas takas per ūksmę veda į 42 m aukščio viršūnę. Iš čia matyti spinduliuojanti jūra, o pro pušų kamienus ir eglių skaras prasišviečia marios.

Anksčiau kopos pietų ir rytų šlaitai nebuvo apaugę mišku, nuo viršūnės atsiverdavo nepaprastas smėlynų ir vandenų reginys. Šioje vietoje XIX–XX a. pr. Lietuvininkai mėgdavo švęsti Rasas, arba Jonines. Burvaltėmis ir net keliais garlaiviais iš Tilžės, Rusnės, Klaipėdos per Kuršių marias atplaukdavo chorų dalyviai, muzikantai, linksmindavosi visą trumpiausią metų naktį iki pat saulei patekant, ieškodavo paparčio žiedo. Šventės tradiciją nutraukė Pirmasis pasaulinis karas.

Raganų kalną ne tik žmonės mėgo – sakoma, kad nuo neatmenamų laikų puotas čia keldavę velniai ir raganos. Net pati raganų deivė Ragė apsilankydavusi čia į metinių trumpųjų naktų sąskrydžius.

Ši vieta ypatinga – tai mistinio ir realaus pasaulio paribys, čia atgyja vaizduotė, atbunda kūrybinės galios. Juodkrantės girininkas Jonas Stanius, pajutęs tą atmosferą, sugalvojo, kad meistrai galėtų išdrožti plačiose apylinkėse šimtmečius gyvavusių legendų ir pasakų veikėjus, o nuo tokių nepaprastų gyventojų Raganų kalnas atgytų.

1979-aisiais buvo surengta pirma kūrybinė stovykla. Atvyko liaudies meistrai – drožėjai ir kalviai – iš visos Lietuvos ir sukūrė 25 skulptūras. Kitais metais įvyko antra stovykla, dar po metų – trečia... Ir dabar dar kone kasmet atvyksta meistrai, restauruoja senas skulptūras, išdrožia naujų. Visas šis didžiulis ansamblis – daugiau nei 80 ąžuolo skulptūrų su kalvių darbo pagražinimais – liaudies meistrų dovana Juodkrantei, Lietuvai, visiems čia apsilankantiems.

Raganų kalnas

Prie Kuršių marių, Juodkrantėje, į dangų stiebiasi Šv. Pranciškaus Asyžiečio evangelikų–liuteronų bažnyčia. Ja pastarąjį ketvirtį amžiaus naudojasi tiek Juodkrantės evangelikų-liuteronų, tiek Romos katalikų Šv. Pranciškaus Asyžiečio tikinčiųjų parapijos. 

Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia yra ne tik ryškus architektūrinis vietovės akcentas, bet ir svarbi Juodkrantės žvejų kaimo istorijos liudininkė. Po Karvaičių kaimui lemtingos 1791-ųjų metų žiemos, kuomet gyvenvietė buvo užpustyta smėliu, didelė dalis jos gyventojų persikėlė į Juodkrantę, kur buvo imta statyti bažnyčia. Kukli medinė bažnytėlė buvo pašventinta 1795-ųjų metų liepos 28 dieną. Pirmasis Juodkrantės evangelikų liuteronų parapijos kunigas buvo iš Kaukėnų (dab. Jasnoje) atkeltas Christianas Davidas Wittichas, globojęs giminaitį – būsimąjį Biblijos tyrinėtoją, lietuviškojo vertimo redaktorių, tautosakininką, Karaliaučiaus universiteto profesorių kun. Martyną Liudviką Rėzą. Nesulaukusius nė šimto metų, maldos namus suniokojo kilęs gaisras. 1885-aisiais metais vietoj nendrėmis dengtos bažnytėlės iškilo įspūdingi neogotikinio stiliaus stačiakampio plano vienanaviai raudonų plytų maldos namai, kurie tais pačiais metais buvo ir pašventinti. Krucifiksą bei dvi žalvarines žvakides naujajai Juodkrantės bažnyčiai padovanojo Vokietijos imperatorienė, Prūsijos karalienė Augustė Viktorija, o dailius nedidelius vargonus – gintaro kasyklų savininkas Moritzas Beckeris. Bažnyčios parapija buvo įvairiakalbė – pamaldos čia laikytos vokiečių ir lietuvių kalba, nes didžioji dalis parapijiečių buvo žvejai kuršininkai, kurių gimtoji kalba buvo kuršių, tad jiems labiau įprastos buvo pamaldos lietuvių kalba. Karas bažnyčiai atnešė nemažai negandų. Religinis gyvenimas čia buvo suvaržytas, o per karą išlikusi nesugriauta bažnyčia su visais ją puošusiais turtais - nusavinta ir paversta sandėliu, o vėliau bažnyčios patalpose įkurdintas Miniatiūrų muziejus. Sąjūdžiui prikėlus Lietuvą, bažnyčia buvo atiduota katalikams, tačiau vos po poros metų grąžinta liuteronams. Pažymint bažnyčios sukaktį – 110 metų, buvo atnaujintas bažnyčios interjeras, pagaminti nauji suolai. 2008-aisiais metais Juodkrantės bažnyčioje vėl suskambo vargonai, o dabar Juodkrantės bažnyčioje skamba ne tik vargonai, bet ir varpo dūžius imituojantis garsinis signalas.

Juodkrantės evangelikų-liuteronų bažnyčia

Visa Vakarų Lietuva, o ypač tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių nusidriekusi Kuršių nerija yra išties svarbi migruojantiems paukščiams bei sparnuočių kelionių stebėtojams. Čia driekiasi Baltosios - Baltijos jūrų paukščių migracijų kelias, kuriuo kasmet pralekia milijonai įvairių rūšių sparnuočių. Tarp Juodkrantės ir Avino kalno, sengirėje yra Garnių kalnas, kuris savo vardą gavo nuo, netoliese įsikūrusios, pilkųjų garnių (Ardea cinerea) ir didžiųjų kormoranų (Phalacrocorax carbo) kolonijos. Tai yra viena didžiausių šių paukščių perimviečių visoje Europoje, o žinoma ji jau nuo 19-ojo amžiaus pradžios. Vargu, ar galima tiksliai atsakyti kada garniai apsigyveno Juodkrantės apylinkėse, nes jau daugiau nei prieš du šimtmečius jie buvo gana įprasta kasdienybės detalė. Istoriniai šaltiniai mena ilgakojų paukščių kovą su apie 1803-iuosius metus Juodkrantėje pasirodžiusiais didžiaisiais kormoranais. Jie įsibrovė į pilkųjų garnių koloniją priešais Gintaro įlanką. Išginti garniai ėmė kurtis dabartinėje vietoje – ant Garnių kalno, o paskui juos atsekė ir kormoranai. Prieš šimtmetį Prūsijos valdžia vietiniams pamario žvejams leido šaudyti juoduosius paukščius, tad Juodkrantėje jie buvo negailestingai išnaikinti ir, tapę retais svečiais, nebesuko lizdų. Tik po ilgų dešimtmečių, 1974-1978 metais, neriją užplūdo nauja kormoranų banga. Šiuo metu perimvietėje yra apie 2000 didžiųjų kormoranų ir virš 500 pilkųjų garnių lizdų. Vasario pirmoje pusėje Kuršių nerijoje pasirodo pirmieji kormoranai, o vėliau parskrenda ir pilkieji garniai – kovo pradžioje kolonija atgyja. Paukščiai dalijasi ir tvarko senus lizdus bei krauna naujus, neilgai trukus poros pradeda perėti. Rudenį viskas ištuštėja ir paukščių klegesys nutyla iki kito sezono. 

Didžiųjų kormoranų ir pilkųjų garnių kolonijos pakraštyje įrengta stebėjimo aikštelė, tad keliautojai turi puikią galimybę į sparnuočių gyvenimą pažvelgti iš arčiau bei detaliau susipažinti su informacija apie perimvietę bei paukščius.

Kormoranų ir garnių perimvietė

Kuršių nerijos nacionaliniame parke stūkso Avikalnis. Čia įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria Avikalnio rago palvės kompleksas bei viena įspūdingiausių Kuršių nerijos panoramų – Naglių gamtinis rezervatas. Nuo Avikalnio regyklos puikiai matyti ir parabolinių kopų pietinė dalis bei paprastųjų pušų senųjų medynų – sengirės – fragmentų kraštovaizdžio paveikslas. Ošiantys senieji medynai neveltui vadinami sengire – jie skaičiuoja net 230-ties metų istoriją, o nedideli jų plotai yra išlikę tik ties Rasyte, Nida ir Juodkrante. 

UNESCO pasaulinio paveldo statusą turinčios, Kuršių nerijos rytiniame krante esantis Avikalnio ragas priklauso Juodkrantės kraštovaizdžio draustinio teritorijai. Jis įsiterpęs tarp Juodkrantės rekreacinės zonos ir Naglių gamtinio rezervato. Visas Juodkrantės kraštovaizdžio draustinio plotas siekia net 260 hektarų. 

Egzistuoja keletas Avikalnio vardo kilmės versijų. Pirmoji yra susijusi su garsų asimiliacija ir vertimu, kuomet iš vokiško kalno pavadinimo Schapen (Berg), taip kalnas pavadintas 1796 metų žemėlapyje, ilgainiui pavadinimas pakito į Schafen (Berg), o tai vokiečių kalboje reiškia Avis (Avių kalnas arba Avikalnis). Antroji versija teigia, kad gyventojai kalnui davė tokį vardą, nes žvelgiant nuo Kuršių marių pusės, jo kontūras primena avies galvą. Apsilankiusieji ant Avikalnio turės galimybę pasimėgauti nuostabiu kraštovaizdžiu, pajusti gamtos skleidžiamą ramybę ir atsipūsti pavienių čia augančių medžių šešėlyje.

Avino kalnas (Avikalnis)

Klaipėdos rajono savivaldybė

Šis metalinių konstrukcijų apžvalgos bokštas dešiniajame marių krante yra aukščiausias (15 m) iš visų iki šiol pastatytų ir vienintelis, kurio viršuje sumontuotos vienkojės metalinės kėdutės.

Bokšto apžvalgos aikštelėje yra pateikta informacija apie aplinkinius objektus.

Iš bokšto atsiveria Kuršių marių nacionalinio parko vaizdai, matyti kopos, marios. Aplink – Drevernos apylinkės, kuriose gausu saugomų teritorijų.

Iš bokšto galima pamatyti sklandantį stambiausią Lietuvoje plėšrųjį paukštį jūrinį erelį, kuris mariose gaudo žuvis ir vandens paukščius. Vasarą pamario nendrynuose peri krakšlės, didieji baubliai, gulbės nebylės. Antroje vasaros pusėje atviresnėse marių pakrantėse galima pamatyti urvinę antį su jaunikliais.

Drevernos apžvalgos bokštas

Kuršių nerijoje stūkso Meškos galvos kopa, kurios aukštis siekia daugiau nei 35 metrus. Nuo jos atsiveria įspūdingas vaizdas į Baltijos jūrą ir Kuršių marias, tad romantiškai nusiteikę keliautojai čia dažnai sutinka bei palydi saulę. Meškos galvos kopos pavadinimas šaltiniuose pirmąjį kartą paminėtas dar 19-ojo amžiaus pabaigoje. Vietiniai kalvai tokį vardą davė dėl jos silueto panašumo į meškos galvą. Ši kopa yra viena aukščiausių vietovės viršūnių, tad, pakilę į Meškos galvos kopos apžvalgos aikštelę, lankytojai turi galimybę grožėtis įspūdinga Kuršių nerijos panorama. Greta kopos plyti Meškaduobė. Čia 1892-aisiais metais buvo pastatyti laikini barakai miško sodintojams, kurie baigė kopas apželdinti 1895-aisiais. Vėliau čia veikė miško priežiūros tarnyba, pasienio užkarda bei gyveno darbininkai.Kopos viršuje esančioje regykloje, kurią patogu pasiekti ir automobiliu, atsiveria vandenų vaizdas ir po gaisro, kilusio 2006-aisiais, atsigaunančio miško kraštovaizdis. Nuo Meškos galvos kopos galima pamatyti, kaip auga savanorių pagalba atsodintos paprastosios pušelės, o informaciniai stendai plačiau supažindina su Kuršių nerijos nacionalinio parko vertybėmis. Čia taip pat atsiveria ir Klaipėdos miesto panorama. Žvelgiant nuo aukštumos link horizonto apima ypatinga nuotaika, nes atsiveria horizonto platybė ir nutolusių vietovių panorama. Sakoma, kad noras žiūrėti į tolius išliko dar nuo pirmykščių žmonių laikų, nes žiūrėdami į tolį ir nepamatę nieko, keliančio pavojų, jie galėdavo ramiai užmigti.