Tauragės apskritis

Jurbarko rajono savivaldybė

Tai viena iš Panemunės pilių išsidėsčiusių vaizdingajame dešiniajame Nemuno krante nuo Kauno iki Jurbarko. Renesanso stiliaus dvaro rūmai-pilis bėgant amžiams buvo keletą kartų perstatyti, pagal kiekvieno naujo rūmų šeimininko įgeidžius. Dabartinis pilies pastatas taip pat nėra visiškai originalus, nes per Antrąjį pasaulinį karą buvo susprogdintas didysis pilies bokštas ir apgriautas pietinis pilies korpusas. XX a. viduryje pilis buvo restauruota ir joje įkurta pagrindinė mokykla.

O didysis Raudonės pilies bokštas (33,5 m aukščio) tapo atviras turistams – jame įrengti laiptai, vedantys į apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria nuostabūs tų apylinkių gamtovaizdžiai.

Greta pilies yra Raudonės parkas (26,8 ha; pradėtas kurti XVI a. pabaigoje),  vandens malūnas, gamtos paminklas – Gedimino ąžuolas. Dabar čia driekiasi dvi mažalapių liepų ir paprastųjų eglių alėjos. Auga apie 200 metų kaštonas, kurio skersmuo siekia 1,3–1,4 metro. Parke taip pat stovi paminklas Raudonajai Armijai.

Raudonės pilis

Marijampolės apskritis

Šakių rajono savivaldybė

Vaiguva – ne tik įprastas upelis, bet ir turistų pamėgta pabraidžiojimo vieta bei gatvė, kuria dar ir dabar važinėja automobiliai. Į Vaiguvą suteka kiti upeliai, todėl vanduo čia visuomet švarus ir šaltas, dugnas nusėtas akmenukų. Upelio vagoje iki Pirmojo pasaulinio karo gulėjęs riedulys, ant kurio pasivaikščiojimų metu ilsėdavęsis rašytojas Vincas Kudirka.

Vaiguvos upė-gatvė

Panemunės pilyje yra įsikūręs viešbutis bei restoranas.

Prie Nemuno įsikūrusiose gyvenvietėse nuo seniausių laikų gyveno baltų gentys: sūduviai ir jotvingiai, skalviai ir aukštaičiai, žemaičiai ir kuršiai. Vėliau, kovų su kryžiuočiais metu, upės pakrantės tapo itin svarbios besiformuojančiai Lietuvos valstybei – vientisa gynybinių pilių sistema stabdė vokiečių ordino antpuolius ir neleido lengvai prasiskverbti į krašto gilumą. Manoma, kad Panemunės pilies teritorijoje galėjo būti didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio dvaras, čia šis garsus Lietuvos valdovas ir palaidotas. Pasak legendos, Vytenis žuvo 1315 m. puldamas Christmemelio kryžiuočių pilį, buvusią dabartinės Skirsnemunės apylinkėse. Panemunės pilies parke supiltas dvi kalveles Romantizmo epochoje imta vadinti kunigaikščio Vytenio ir jo žmonos kapais.

Dabar dešiniojo Nemuno kranto aukštutinėje terasoje stovinti Panemunės pilis pastatyta vėliau, jau pasibaigus kovų su kryžiuočiais epochai. Vis dėlto jai buvo lemta tapti daugelio svarbių valstybės istorijos įvykių liudininke.

XVI a. šioje vietoje buvo bajoro žemaičių pakamario Stanislovo Stankevičiaus–Bielevičiaus Panemunės
dvaras, kurį 1597 m. nusipirko vengrų kilmės didikas Jonušas Eperješas, atvykęs į Lietuvą Stepono Batoro valdymo metais ir greitai įsitraukęs į Lietuvos politinį bei ekonominį gyvenimą. Senųjų medinių dvaro pastatų vietoje jis numatė pasistatydinti rezidencinę mūrinę pilį. Manoma, kad pilis pradėta statyti 1604 m. pagal olandų kilmės architekto Petro Nonharto – vieno iš garsiausių tuo metu Lietuvoje dirbusių architektų – brėžinius. Pagal jo projektą didžiųjų kunigaikščių užsakymu XVII a. pradžioje buvo rekonstruojami ir Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. Panemunėje ant aukštos natūralios kalvos buvo pastatyti du dviaukščiai rūmų korpusai: rytinis gyvenamasis ir šiaurinis ūkinis, juos iš
pietų ir vakarų jungė aukštos gynybinės sienos su keturių aukštų bokštais pietryčių ir pietvakarių kampuose (dabar išlikęs tik XVII a. vid. Dar paaukštintas pietvakarių bokštas). Pilies pastatai juosė trapecijos formos vidaus kiemą.

Archeologai nustatė, kad rytinio pilies korpuso pamatų gylis – du metrai, o ant jų renesansiniu plytų rišimo būdu išmūrytos beveik metro storio išorės sienos. Iš pietų pusės, link Nemuno, prie pilies glaudėsi parkas. Pietinės sienos rytinėje dalyje buvo mūrinė dviaukštė renesansinė arkada, už jos – puošniu apvadu įrėmintas išėjimas į parką. Kartu su renesanso stiliaus gynybine architektūra gyvavusią gotikinės tradicijos įtaką rodo pagrindinio įėjimo į rūmus portalas, papuoštas smailėjančia arka. Santūrios pastato išorės formos slėpė prabangiai įrengtus interjerus. Apie jų meninį vaizdą galima spręsti tik iš archeologinių radinių, iš jų bene įspūdingiausi yra ornamentuotų, herbais puoštų koklių fragmentai.

Po J. Eperješo mirties pilis atiteko trims jo sūnums: Kristupui, Jurgiui ir Jonui, o vėliau perėjo vienam iš jų – Kauno pavieto pastalininkui Kristupui Eperješui. Archeologiniai kasinėjimai leidžia daryti prielaidą, kad 1649 m. buvo atlikta pilies rekonstrukcija – pakeista daugumos langų ir durų vieta, dydis ir forma, paradinis rytinio korpuso įėjimas įrėmintas gerokai platesniu už buvusį gotikinį stačiakampiu portalu. Taigi pilies rūmai įgijo manierizmo ar ankstyvojo baroko architektūros elementų, perstatyta arkada – baroko bruožų. Naujasis šeimininkas gyvenamąsias ir reprezentacines patalpas iš rytinio korpuso perkėlė į pietinį, taip pat pastatydino šiaurės vakarų ir šiaurės rytų bokštus (išliko tik pirmasis). Šiaurės rytų bokštas, kitaip negu kiti, buvo šešiakampis, jame K. Eperješas įrengė šeimos koplyčią. Nepaisant barokinių elementų, pilies planas ir architektūra liko renesanso stiliaus.

Apie 150 metų Eperješų giminei priklausiusi pilis 1753 metais buvo parduota Gulbinų seniūnui baronui pulkininkui Leonui Igelstromui. Pastarasis po šešerių metų (1759 m.) šį turtą už 19000 talerių perleido Akmenės seniūnui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkui Antanui Gelgaudui. Naujasis savininkas apleistą pilį rekonstravo. Pietvakarių bokšto antrajame aukšte vietoj šaudymo angų buvo iškirsti trys langai ir įrengta biblioteka.Pietinėje statinio dalyje buvo pastatytos naujos baltų koklių cilindrinės krosnys, reprezentaciniai kambariai papuošti antikinių figūrų frizais. Pro iškirstus langus matėsi gražiai sutvarkytas parkas – užtvenkus upelį, suformuoti penki tvenkiniai, supilti poilsio kalneliai, pastatytos pavėsinės, oranžerija, įrengtas vadinamasis žvėrynas – aptvaras danieliams. Tai rodo, kad parko kūrėjai vadovavosi anuomet paplitusiomis klasicizmo ir ankstyvojo romantizmo landšafto estetikos nuostatomis.

1795 m. mirus A. Gelgaudui, pilis atiteko jo sūnui, buvusiam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų maršalkai, Mykolui Gelgaudui, o 1828 m. – pastarojo žmonai Eleonorai Gelgaudienei bei vaikams Antanui ir Jonui. Abu sūnūs buvo aktyvūs 1831 m. sukilimo dalyviai. Lenkų kariuomenės generolas A. Gelgaudas tapo vyriausiuoju sukilimo vadu Lietuvoje. 1831 m. gegužės mėn. jis su 16 000 kareivių atvykęs iš Užnemunės ties Gelgaudiškiu persikėlė per Nemuną ir įsirengė stovyklą netoli savo tėvonijos. Iš čia prasidėjo jo vedamų sukilėlių kovos Lietuvoje. Deja, sukilėliams pralaimėjus, A. Gelgaudas nespėjo atsitraukti ir žuvo. Jo brolis, sukilimo dalyvis J. Gelgaudas, iki tol rūpinęsis pilimi, pasitraukė į Prūsiją. Už dalyvavimą sukilime abu broliai buvo pripažinti valstybiniais nusikaltėliais, jų pilis nusiaubta, apgriauta ir išplėšta, o 1832 m. perimta caro valdžios nuosavybėn. Tik 1867 m. pilį ir dvarą perėmė Gelgaudų turto paveldėtojas dvarininkas Stanislovas Puslovskis, tačiau jis nebeįstengė atnaujinti ir išlaikyti didžiulės rezidencijos – vakarinis pilies korpusas paverstas grūdų sandėliu, rytinis korpusas beveik sugriuvo, apie 1919 m. nugriuvo šiaurės rytų bokštas. 1925 m. dvarą nusavino Lietuvos valstybė. 1935 m. pilis perduota Švietimo ministerijos Archeologijos komisijai. Nuo to laiko ji buvo įvairių kultūros ir švietimo įstaigų žinioje. Negyvenama ir apleista ši pilis nebuvo dažnai perstatinėjama, todėl iki mūsų dienų jos architektūra pakito palyginti nedaug. Architektūros požiūriu šiandien tai yra autentiškiausia XVII–XVIII a. Lietuvos rezidencinė pilis. Iš keturių pilies korpusų išliko trys: seniausias rytinis, XVIII a. buvęs svarbiausias pietinis ir vakarinis. Pastarojo korpuso kampuose stovi du iš buvusių keturių pilies bokštų. Šiaurinio korpuso vietoje – išvalyti ir restauruoti šios pastato dalies rūsiai.1961 m. Panemunės pilis įtraukta į Lietuvos architektūros paminklų sąrašą.
Nuo 1982 m. Panemunės pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai.

Panemunės pilis

Panemunių regioniniame parke 2000 m buvo atidarytas Gelgaudiškio pažintinis takas, įrengtas dvaro parke, kalvotame reljefe netoli Nemuno. Tako ilgis 2,5 km. Jis prasideda prie Gelgaudiškio dvaro rūmų ir suka į senąjį dvaro parką.

Take galima apžiūrėti „Žvaigždę“ – aikštelę, iš kurios taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos (takai). Legenda pasakoja, kad dvarininkai medžioklių metu šioje vietoje pietaudavo ir, norėdami matyti žvėris, įsakė iškirsti proskynas. Takas veda pro legendomis apipintą „Asesoriaus kapą“, „Velnio kalną, Baronkapines, šaltinį, vienoje apžvalgos aikštelėje atsiveria vaizdas į Panemunių pilį (geriausiai matosi medžiams numetus lapus). Pažintiniame take galima susipažinti su parke augančiais sidabriniais klevais, maumedžiais, rausvažiedžiais kaštonais, bukais ir kitais medžiais, įrengta laužaviečių, atokvėpių vietų, pastatyta skulptūrų, tiltelių.

Patogus privažiavimas.

Gelgaudiškio pažintinis takas

2013-aisiais ūkis įsigijo 3 alpakų pateles ir per keletą metų banda smarkiai išaugo. Kas pavasarį alpakos yra kerpamos, o iš minkštos ir švelnios jų vilnos verpiami natūralių spalvų siūlai, mezgami įvairius gaminiai, siuvamos antklodės. Ūkyje laikomasi senosiomis vilnos apdorojimo ir verpimo tradicijomis, vilna karšiama vietinėse karšyklose, verpiama senoviniu rateliu.

Nemuno alpakos

Važiuojant keliu iš Jurbarko į Kauną, dar vadinamu panemunės keliu, galima aplankyti daugybę dvarų, pilių, piliakalnių, bažnyčių ir kitokių įdomių vietovių. Vienas iš įspūdingiausių ir originaliausių architektūrinių statinių – Belvederio dvaras, esantis šalia Seredžiaus.

Dažnas keleivis, važiuodamas pro šalį, užsuka apžiūrėti šio dvaro, kurio istorija siekia XIX a. pradžią. Belvederio dvaro kompleksą sudaro pats dvaras, svirnas, koplyčia ir 17 ha dydžio parkas, besišliejantis prie natūralaus miško.

Daugiau kaip dešimtmetį niokotas dvaras vis dar skleidžia buvusios didybės ir prabangos aurą. Nei karai, nei po Nepriklausomybės atgavimo siautėję vandalai nesugebėjo visiškai suniokoti Belvederio dvaro – dar ir dabar jame yra išlikusių didybės atminties pėdsakų.

Ilgą laiką dvaras buvo neprieinamas pro šalį važiuojantiems keleiviams – jie tik iš išorės galėjo apžiūrėti dvaro architektūrą ir pasigrožėti nuostabiais apylinkių vaizdais.

Šią vasarą Belvederio dvaro vidus tapo prieinamas plačiajai visuomenei – į dvaro vidų gali pakliūti visi norintys. Nors pastato viduje jau senai nebeliko buvusios prabangos, tačiau dar ir dabar yra kur akis paganyti. Pradėtas tvarkyti dvaro parkas neužilgo taps romantiškų pasivaikščiojimų vieta.

Šiuo metu projektuojama ir kuriama originali ekspozicija, kurią kitais metais bus galima išvysti Belvederio dvare.

Šios ekspozicijos atidarymas ir pristatymas plačiai visuomenei atneš ekonominę naudą vietiniam verslui, Lietuvos turizmo plėtrai, Lietuvos vardo garsinimui už jos ribų. Įgyvendinus šį projektą panemunės lankytini objektai taps dar didesniu traukos objektu.

Belvederio dvaras su parku

Nemuno pakrantėje didingai stūksantis piliakalnis dar vadinamas Palemono kalnu. Pasak legendos, čia palaidotas legendinis Romos kunigaikštis Palemonas. Aukšto ir stataus piliakalnio viršūnėje XIII-XIV a. stovėjo gynybinė pilis, o dabar tai puiki apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria nuostabūs reginiai į Nemuno slėnį bei Nemuno ir Dubysos santaką.

Seredžiaus piliakalnis

XIX a. vid. įkurtą Zyplių dvaro ansamblį sudaro 11 išlikusių pastatų, apsuptų vienu iš didžiausių parkų su balzaminių tuopų ir skroblų alėjomis Lietuvoje, čia kuriama ypatinga kultūrinė erdvė pažintinei, tiriamajai, švietėjiškai veiklai... Dvarą įkūrė Polocko gubernijos dvarininkas Jonas Barkovskis. Jis nemažai pelno gavęs iš prekybos mediena, buvęs gana dosnus. Vėliau valdymą perėmė dvarininkas Tomas Potockis. Laikui bėgant dvaras buvo perstatomas, kol galiausiai įgavo neobarokinių bruožų. Patį Zyplių dvaro ansamblį sudaro pastatų grupė: rūmai, dvi oficinos, virtuvė, karvidė, arklidė, tvartas, svirnas, ratinė, kumetynas, šunidė.

Šiandien dvaras – vienas iš labiausiai lankomų objektų Šakių rajone. Čia nuolat vyksta projektų pristatymai, konferencijos, sueigos, šventės, savaitgaliais rodomi kaimo teatrų spektakliai. Buvusiose dvaro arklidėse yra įrengta Zyplių dvaro galerija, čia nuolat eksponuojama daug meno dirbinių: paveikslų, rankdarbių, medžio, akmens skulptūrų, keramikos, kalvystės, stiklo dirbinių, įspūdingi sodai, kaukės. Viename iš dvaro ūkio pastatų įkurta kalvė, kitame – keramikos dirbtuvės. Centriniai rūmai restauruoti 2012 m. Buvusioje vežiminėje įkurtas Zanavykų muziejus. Dvare repetuoja Zyplių dvaro kapela, kuri groja ne tik liaudiškos folkloro, bet ir kantri muzikos repertuarą. Dvaro pastatus supantis parkas užima 21 ha teritoriją. Iš pradžių, XIX a. viduryje, čia augo tik vietiniai medžiai. Vėliau grafas T. Potockis iškasė du tvenkinius, pasodino egzotinių medžių ir krūmų, įrengė oranžeriją, pavėsinių, voljerų fazanams. Parteryje priešais rūmus buvo fontanas, per kanalus nutiesti tiltai. Šiuo metu parke auga nemažai vertingų rūšių medžių: platanalapiai ir sidabriniai klevai, paprastieji ir raudonieji ąžuolai, baltosios ir balzaminės tuopos, europiniai ir Sukačiovo maumedžiai, juodosios pušys, sidabriniai kėniai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, kalninės guobos, kamštiniai skirpstai. Parko pasididžiavimas - popiržievis beržas, kurio skersmuo 75 cm. Tikrais milžinais užaugo paprastieji uosiai (skersmuo - 1,15 m, aukštis - iki 30 m). Dar ne taip seniai čia augo įspūdingas, apie 360 metų senumo ąžuolas. Seni žmonės esą iš dar senesnių girdėję, kad ant ąžuolo šakos ponas kardavęs nepaklusnius baudžiauninkus. Senolis ąžuolas nuvirto 2008 metų vasarą, minint parapijos 200-ąsias metines. Ten ir paliktas gulėti. Iš pietų pusės prie ąžuolo veda skroblų alėja, iš vakarų iki rytinės parko ribos - liepų alėja.

Lietuvos istorijos mastais matuojant, Zyplių dvaras yra "jaunas". Dvaro istorija nesiekia nė 200 metų. Pirmuoju Zyplių dvaro savininku tapo kunigaikštis Juozapas Poniatovskis (paskutiniojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliaus Stanislovo Poniatovskio sūnėnas). Dvaro žemes jis gavo už karinę tarnybą Napoleono Bonaparto armijoje. Pastarasis rūmus ir visą dvarvietę ėmėsi gražinti po 1897 metais Naujuosius Zyplius ištikusio gaisro, kada sudegė visi mediniai ūkiniai pastatai. Vietoj jų iškilo raudonų plytų mūro pastatai, o neoklasicistiniai Zyplių dvaro rūmai virto neobarokiniais. Grafas Tomas Potockis buvo menamas kaip lietuvybės mylėtojas: dalyvavo "Žiburio" ir "Žagrės" draugijų veikloje, rėmė lietuviškų mokyklų ir senelių prieglaudos steigimą, pats mokėsi lietuvių kalbos, buvo aktyvus Suvalkų žemės draugijos organizatorius ir vadovas, išleido ūkininkavimo patarimų brošiūras lenkų ir lietuvių kalbomis, bendravo su dailininkais, pats tapė, rašė dramos kūrinius.

Nuo 2012 metų rudens duris lankytojams atvėrė ir renovuotas rūmų pastatas su parodų ir koncertų salėmis. Dvaras kviečia svečius susipažinti su kalvystės, medžio drožimo, akmens tašymo, keramikos edukacinėmis programomis. Per metus Zyplių dvarą aplanko apie 10 tūkstančių svečių.

Zyplių dvaras

Tai ilgiausias (494 m ilgio) Lietuvoje automobilių tiltas per Nemuną, jungiantis Jurbarką su pietiniame upės krante esančiais Kiduliais, Šakių ir Jurbarko savivaldybes. Pradėtas statyti 1975 m. sausio mėnesį. 

2018 m. pervardintas "Šimtmečio tiltu", iki tol buvo vadinamas Jurbarko tiltu.

Šimtmečio tiltas

Išliko du dvaro flygeliai (XIX a. vidurio šoniniai rūmai; dar vadinami oficinomis), Jurbarko Kristaus Atsimainymo cerkvė (1865 m.), kumetynas (XIX a. vidurys), parkas.

Pietiniame flygelyje įsikūręs Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centras, šiauriniame - Jurbarko krašto muziejus. Cerkvėje veikia Jurbarko parodų ir koncertų salė. 2015 m. atstatytos dvaro centrinių rūmų kolonos.

XVI–XVIII a. Jurbarkas priklausė LDK valdovų žmonoms (valdė Bona Sforca, Ona Habsburgaitė, Cecilija Renata, Liudvika Marija). XVIII a. pradžioje Augustas II pavedė Jurbarką valdyti Radviloms, kol 1795 m. Jekaterina II jį perdavė Platonui Zubovui, o 1846 m. Nikolajus I Jurbarką dovanojo kunigaikščiams Vasilčikovams. Jie pastatė dvaro sodybą. Jie čia buvo iki 1918 m., kai dvaras buvo išparceliuotas.

Jurbarko dvaras su parku

Kauno apskritis

Kauno rajono savivaldybė

Vilkijos keltas „Vilkynė“ – upinis motorinis keltas per Nemuną, reguliariai perkeliantis keleivius ir transporto priemones tarp Vilkijos (Kauno r.) ir Pavilkijo (Šakių r.). Tai vienintelis per Nemuno upę keliantis keltas Lietuvoje. Į keltą telpa 7-8 lengvieji automobiliai, keliamoji galia – 40 tonų,  kursuoja 180 dienų per metus (nuo gegužės iki lapkričio mėn.)

Darbo laikas: I-VII 7-20.30 val.

Vilkijos keltas „Vilkynė“

Aplink pilį galite vaikščioti su gyvūnais, tačiau į vidų su jais nepateksite.