Panevėžio apskritis

Panevėžio miesto savivaldybė

Kraštotyros muziejui priklauso ir gausiai lankomas seniausias miesto pastatas Kranto gatvėje – buvęs Upytės pavieto teismo arhyvas, pastatytas 1614 m. Tai seniausias išlikęs archyvo pastatas Lietuvoje. Jame veikia originali istorinė ekspozicija „Upytės bajorai". 

Akivaizdžiai susipažinsite su garsiuoju užkeikto Čičinsko dvaro savininku.

Seniausias Panevėžio miesto pastatas

Keliais tūkstančiais raktų pasipuošęs medis dovanoja energiją praeiviams. Savo pėdsakus prie jo kamieno palieka ir rakto į šeimyninę laimę ieškantys jaunavedžiai. Žiūrint į šį medį sunku būtų patikėti, kad jis ištvėrė kelis gaisrus ir piktavalių žmonių niokojimus. Uosis jau buvo pažymėtas kirtimui, tačiau panevėžietis keramikas Algirdas Jonušis nusprendė neleisti to padaryti. Menininkas žinojo šio medžio istoriją ir matė, kad jis iš ties unikalus, tad nusprendė jį paversti miesto įžymybe. Ant šio medžio raktai pradėti kabinti neatsitiktinai. Po kasinėjimų šalia uosio aptikta dėžė su septyniasdešimčia raktų, tad visi jie ir buvo sukabinti. Pasak keramiko, raktai senovėje žmonėms turėjo ne tik praktinę reikšmę. Iki šiol randama vadinamųjų simbolinių raktų. Jie buvo gaminami ne spynoms užrakinti, bet kabinami matomoje namų vietoje kaip savotiška šeimos apsauga, apsauginis amuletas. Raktų medis dabar itin domina ir jaunavedžius, kurie nebekabina spynučių ant tiltų, o užsuka į Birutės gatvę pakabinti raktus, tikėdami, jog tai atneš sėkmę. Tačiau šis unikalus medis domina ir kitokios sėkmės ieškotojus.

Raktų uosis

Panevėžio rajono savivaldybė

Šalia senojo tilto per Nevėžio upę, Miežiškiuose, atsirado „Angelų slėnis”. Tokį pavadinimą įgijo kultūrinių renginių aikštelė, nes joje „apsigyveno” net aštuoni angelai. Eidamas į bažnyčią, Miežiškių klebonas kun. Rimantas Visockis dažnokai stabtelėdavo ties šia vieta. Jam ir kilo mintis, kad čia reikėtų padaryti kažką gražaus, nepaprasto ir pakilaus. Savo nuomonę klebonas išsakė seniūnui Juozui Bartuliui, bažnyčiai artimam žmogui. Miežiškių bendruomenė, kultūros centras irgi pritarė, jog būtina aikštelėje kažką keisti. Pakviesti medžio drožėjai mielai priėmė idėją slėnį pagražinti, jame įkurdinant keletą „angelų sargų” miežiškiečiams ir visiems, atkeliaujantiems pasigrožėti šia vieta. Dirbę Miežiškiuose skulptoriai sako, jog ne skirtingų individualių darbų kūrimas, o bendras vienos idėjos įgyvendinimas puikiai atspindi „Angelų slėnyje” vyraujančią atmosferą. Visi dirbę meistrai – ne profesionalūs skulptoriai, savamoksliai, tačiau daugeliui jų pomėgis kurti medžio skulptūras yra tapęs vieninteliu užsiėmimu, pragyvenimo šaltiniu. Taip atsirado patraukliai atrodančios sūpuoklės, suolai su skulptūromis bei kitokie medžio dirbiniai. Viename medinio suolo gale išskaptuota ausis, į kurią galima išsakyti savo nuomones ar pageidavimus. Kitame jo gale išskaptuota ausis, kuri stebi, ar sakoma tiesa. Vėliau slėnys pasipildė dar penkiomis ąžuolinėmis skulptūromis – sparnus plačiai išskleidusiais angelais. Slėnyje, iškilusi prie upės įspūdinga skulptūra, simbolizuojanti Nojaus laivą, ir pavėsinė. Graži tradicija tapo po santuokos įregistravimo bažnyčioje jauniesiems aplankyti „Angelų slėnį“, tarsi dar kartą įtvirtinti meilės ir ištikimybės įžadus nuostabiame gamtos kampelyje. Grožio ir gėrio oazė Miežiškiuose kaip tik yra „Angelų slėnis“.

Angelų slėnis

Miežiškių eglutės žaisliukų muziejaus pradžia – 2010-ieji metai. Miežiškių miestelio bibliotekininkė Violeta Karklytė tuomet sumanė surengti parodą „Prisiminus vaikystės eglutę“, ir pakvietė miežiškiečius padovanoti senovinių eglės žaisliukų ir kitų šventės atributų. Per du mėnesius parodai buvo padovanota maždaug 200 įvairių žaisliukų, girliandų ir kitokių eksponatų. Per penkis metus kolekcija gerokai išaugo, dabar ją sudaro apie 3000 senų Kalėdų šventės atributų: girliandų, kaukių, domino, Senių Šalčių, Snieguolių, dirbtinių eglučių, snaigių, iš plastmasės, metalo, kartono, popieriaus, folijos, vamzdelių ir karoliukų pagamintų žaisliukų.

Muziejaus ekspozicijoje - lietuviški, vokiški, ukrainietiški ir rusiški eglutės žaisliukai ir Kalėdų šventės atributika. Didžiausią eksponatų dalį sudaro Rusijoje pagaminti žaisliukai. Seniausi žaisliukai vatiniai, jie pagaminti 1930 – 1950 metais. Kiti žaisliukai datuojami maždaug iki 1980 metų. Eglutės žaisliukų tematika labai plati: pasakos ir jų herojai, gamta, gyvūnija, šventės simbolika. Kai kurie žaisliukai atspindi meto, kai buvo sukurti, politinę ir ekonominę situaciją. Pavyzdžiui, muziejaus kolekcijoje yra žvaigždės formos eglės viršūnės puošmena, pagaminta iš stiklinės medicininės kolbos. Ji sukurta tuo metu, kai stigo žaliavos žaisliukams gaminti, jiems buvo naudojama kone viskas, kas pakliūdavo po ranka. Eglutės žaisliukų muziejus įkurtas Miežiškių gyventojų bendruomenei priklausančiame pastate. 

Muziejuje vykdomos trys edukacinės programos „Pasakiškos Kalėdos“: „Kalėdų Senelis“, „Kalėdų atvirukai“, „Šiaudiniai eglutės žaisliukai“. Edukacinės programos rengiamos 5 ir didesnei grupei. Trukmė – nuo 30 min. iki 1 val. Reikalinga išankstinė registracija.

Kalėdinių žaisliukų muziejus

Bistrampolio dvaras, turintis archeologinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę, įsikūręs labai palankioje geografinėje padėtyje, 14 kilometrų nuo Panevėžio, netoli Uliūnų gyvenvietės, 700 metrų nuo kelio Via Baltica.

Ši dvarvietė egzistavo jau nuo XV amžiaus pabaigos. Nuo XVII a. pabaigos iki 1940 m. dvaras priklausė Bistramų giminei, kuri siejasi su garsiais žmonėmis – jų giminaitis buvo  Henrikas Senkevičius, kuris dvare rinko medžiagą ir kūrė garsią lenkų trilogiją: 1. „Ugnimi ir kalaviju“ (1883–1884), 2. „Tvanas“ (1884–1886), 3. „Ponas Volodyjevskis“ (1887–1888). Taigi, dvaras yra aktualus lenkų kultūrai, dažnai yra lankomas lenkų turistų. Trys dvarininkai, būdami generolais, dalyvavo Borodino kautynėse rusų pusėje. Taigi, dvaras sietinas ir su Rusijos kultūra. O lietuviškosios Bistramų atšakos pradininkas buvo Karaliaus Vladislovo IV dvariškis Jonas Kazimieras Bistramas. Jo sūnus Jonas Evaldas 1695 metais įsigijo palivarką, kuris tuomet buvo vadinamas Barklainiais, o XVIII amžiaus antroje pusėje jie pradėti vadinti Bistrampoliu.

Bistramai dvarą valdė iki 1940 metų. Vėliau dvaras buvo nacionalizuotas, vėliau apleistas ėmė nykti.

Iki šių dienų išlikę dvaro rūmai pastatyti 1850 metais. Rūmai yra klasicistinio stiliaus, stačiakampio plano, dviaukščiai. Pagrindinį fasadą puošia portikas su keturiomis kolonomis, užkeltas į antrąjį aukštą virš trijų arkų prieangio. Pirmajame rūmų aukšte buvo svečių kambariai, o visą dešiniąją pusę užėmė didelė salė. Antrasis aukštas buvo skirtas reprezentacijai. Jame buvo didesni ir mažesni salonai, valgomasis, darbo kabinetas, biblioteka. Dvarininkai buvo sukaupę 2000 knygų, turtingą giminės archyvą ir meno kūrinių kolekciją.

Taip pat išliko 10 kitų dvaro sodybos ansamblio pastatų, kurių seniausi datuojami 1820 metais. Aplinkui – didelis nuo XIX a. pradžios užsodintas parkas, 3 tvenkiniai ir kapinės.

1997 m. dvaras perduotas Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedrai. Naujieji šeimininkai dvaro neprižiūrėjo, parkas ir dvaro statiniai nyko. Nuo 2003 m. dvarą globoja, prižiūri ir atstato VšĮ „Jaunimo integracijos galimybių centras“. Centro jėgomis ir lėšomis buvo atlikti istoriniai, architektūriniai, polichrominiai, parko tyrimai, parengtas centrinių rūmų rekonstrukcijos projektas. Nuo 1997 m. išasfaltuotas kelias iki dvaro, įrengtos mašinų stovėjimo aikštelės, išvalyti tvenkiniai ir sutvarkytas parkas. Čia kasmet birželio– rugpjūčio mėnesiais vyksta jau tradiciniu tapęs Bistrampolio festivalis.

2007 m. birželio mėn. pradėta dvaro restauracija. Šiuo, pirmuoju, dvaro sodybos atstatymo etapu buvo sutvarkyti centrinių dvaro rūmų fasadai, atstatyta ledainė, kurioje įsikūrė turizmo informavimo centras, muziejus; taip pat buvusioje dvaro elektrinėje įkurtas knygnešystės muziejus, kurio pagrindinis akcentas yra kryžius, po kuriuo 1918 m. sausio 17 d. mirė knygnešių patriarchas Jurgis Bielinis. Taip pat sutvarkytas parko paviljonas, sutvarkyta dalis parko teritorijos – ji apsodinta želdiniais, suformuotas iki 400 m2 gėlynų plotas, įrengti inžinieriniai įrenginiai: lauko vandentiekis, lauko nuotėkų ir valymo įrenginiai, lauko elektros tinklai ir apšvietimas, įrengti lauko žibintai, atstatyti dvaro vartai, įrengtos mašinų stovėjimo aikštelės.

Antrąjame dvaro sodybos atstatymo etape, 2008 m. buvo numatyta restauruoti likusius pastatus, įrengti centrinius dvaro rūmus ir įkurti skulptūrų parką, prisimenant reikšmingesnius dvaro istorijos įvykius:
– 1863 metų sukilimą,
– tai, kad dvare gyveno ir kūrė Nobelio premijos laureatas rašytojas Henrikas Senkevičius (Henryk Sienkiewicz), rinkęs medžiagą istorinei trilogijai „Tvanas“;
– knygnešystės laikotarpį.
Įgyvendinus šį etapą, 2008 m. pabaigoje duris atvėrė centriniai dvaro rūmai, kuriuose įrengtas restoranas, viešbutis, konferencijų ir pobūvių salės. 2009 m. vasarą dvaro prieigas ir parką papuošė istorinius įvykius įamžinęs medinių skulptūrų ansamblis, dvarą lankantiems turistams primenantis mūsų krašto istoriją ir kultūrą.

2008 m. pabaigoje pradėtas dar vienas Bistrampolio dvaro sodybos atstatymo darbų etapas. Tai –Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis finansuojamas projektas – „Bistrampolio dvaro sodybos buvusio žirgyno restauravimas ir pritaikymas konferencijų, turizmo informavimo poreikiams“. 2010 m. viduryje Bistrampolio dvaro lankytojams duris atvėrė buvęs dvaro žirgynas, virtęs modernia koncertų ir konferencijų sale, talpinančia iki 400 žiūrovų. Naujoji salė yra universali, nesunkiai pritaikoma konferencijoms, seminarams, pobūviams. Čia sumontuota moderni apšvietimo ir garso technika. Tai didžiausia ir moderniausia salė Panevėžio rajone, savita erdvė, išlaikiusi senojo interjero reliktų.

2010 m. liepos mėn. pradėtas paskutinis ES struktūrinių fondų paramos lėšomis finansuojamas projektas – Bistrampolio dvaro kompleksui priklausančio vežiminės pastato restauravimas ir pritaikymas viešbučio reikmėms. Įgyvendinus šį rekonstrukcijos darbų etapą, vežiminės pastate 2011 m. viduryje įsikūrė dviejų žvaigždučių klasės viešbutis su SPA centru – pirtele ir sukūrine vonia.

2011 - 2013 m. vykdomi buvusių dvaro arklidžių restauracijos darbai. 2013 m. gegužės mėn. duris atvėrė sutvarkytas, modernus ir šiuolaikiškas 8 gardų žirgynas. Jame jau gyvena žirgai. Kviečiame  pajodinėti. Keturi gardai bus nuomojami.

Bistrampolio dvaras – didžiausias prikelti sumanytas paveldo objektas Panevėžio apskrityje.

Bistrampolio dvaras

Dvaro teritorija – 13,07 ha. Dvaro sodybos pastatai išdėstyti pagal klasicizmo ir romantizmo stilių reikalavimus, priderinti prie reljefo. Šiuo metu išlikę 8 statiniai, tarp jų unikalūs nedegto molio plytų svirnai, kalvė, tvartai. Ansamblis turi architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę. Iki mūsų dienų išliko ir nemaža dvaro parko dalis, kurioje veši lazdynų alėja, akacijų giraitė skiria ūkinius pastatus nuo pagrindinio dvaro pastato.

Kada įkurta pirmoji Naudvario rezidencija, istorinių žinių nėra. Žinoma, kad  XVIII a. ji tikrai egzistavo.

Stanislovas Kerbedis 1787 m. įsigijo Naudvario dvarą. 1790 m. dvarą paveldėjo jo žmona ir vaikai. XIX a. pr. Naudvaris priklausė vienam iš vaikų – Valerijonui Kerbedžiui. 1810 m. Naudvaryje gimė Stanislovas Kerbedis, vėliau tapęs žymiu inžinieriumi, tiltų ir hidrotechninių įrenginių projektuotoju. 1835 m. dvarą paveldėjo Mykolas Kerbedis. Jam valdant, XIX a. vid. sukurtas iš esmės naujas sodybos ansamblis – pastatyti nauji rūmai, svirnai, oficina, ūkiniai pastatai. Dvare veikė plytinė ir spirito varykla. Po Mykolo Kerbedžio mirties 1893 m. Naudvaris atiteko Valerijonui Kerbedžiui. Jam mirus, nuo 1905 m. dvarą valdė našlė Gabrielė Kerbedienė, 1926 m. – Zigmas Straševičius. Prieš II pasaulinį karą dvare gyveno gamtininkas Valerijonas Straševičius ( 1885-1968). Čia pradėjo rinkti savo garsiąją vabzdžių kolekciją. 1940 m. dvaras nacionalizuotas. Jame įsikūrė kolūkio centras, kontora, rūmuose veikė pradinė mokykla.

Naudvario dvaras

Panevėžio alpakų ūkis yra puiki vieta mažiems ir dideliems smagiai praleisti savaitgalį gamtoje ir susipažinti, kaip gyvena alpakos, lamos ir ožiukai. Svetingi ir draugiški šeimininkai, Renata ir Rolandas Meleškos, ne tik papasakos, kaip pradėjo šį gyvenimo hobį, bet ir pakvies įsigyti švelnių ir šiltų gaminių iš alpakų vilnos bei dalyvauti edukacinėse programose.

Panevėžio alpakų ūkis

Pašilių stumbryne laikomi stambiausi laukiniai gyvūnai – Europos stumbrai, įrašyti ne tik į Lietuvos, bet ir į tarptautinę Raudonąją knygą.

Iki XVI a. stumbrai buvo plačiai paplitę visoje Europoje. Žemdirbystės plėtra, spartus žmonių gausėjimas ir suaktyvėjusi medžioklė išstūmė juos į mažai tinkamus gyventi, nuošalius, gūdžius miškus ir stumbrai pradėjo sparčiai nykti. Iki 1854 m. stumbrai Lietuvoje buvo išnaikinti. Paskutinis stumbras laisvėje buvo sumedžiotas 1919 m. Lenkijoje.

Susirūpinus stumbrų išsaugojimu, ties Girele 1969 m. buvo įkurtas Pašilių stumbrynas (kaip veislynas), įrengus 50 ha ploto aptvarus. Tuomet iš Rusijos Prioksko rezervato buvo atvežta stumbrų pora. 1970-1972 m. atkeliavo dar aštuoni stumbrai. 1971 m. čia gimė pirmasis stumbriukas. Jis pavadintas Giriniu. Nuo 1973 m. stumbrai kurį laiką iš aptvarų buvo išleidžiami į laisvę. Taip Lietuvoje pradėta formuoti laisvųjų stumbrų banda.

Čia gyvenanti banda pasižymi tuo, kad visi jos nariai yra įrašyti į tarptautinę kilmės knygą ir turi vardus, prasidedančius raidėmis GI – Girinis, Gintaras, Girbaitė ir kt.
Lankytojai gali gėrėtis stumbrais nuo dengtos apžvalgos aikštelės, atsikvėpti naujose pavėsinėse šalia stumbrų aptvaro bei ilgesnį laiką stebėti kaimenės gyvenimą. Tai unikali galimybė gėrėtis šiais gyvūnais iš arti, stebėti kaip jie maitinasi, braižo savo didžiules nugaras į medžių kamienus, ilsisi saulės atokaitoje.

Pašilių stumbrynas

Istoriniuose dokumentuose Leonardavo dvaras minimas nuo XVII a. Dabar buvusioje dvarvietėje išlikęs vienas, perstatytas pastatas bei buvusios dvaro sodybos fragmentai: rūmų pamatai su skiautiniu rūsiu. Didžiausia išlikusi buvusio Leonardavo dvaro vertybė – parkas.

Skulptoriaus Alfrido Pajuodžio pastangomis buvusi apleista teritorija pavirto šiuolaikinio meno ir kultūros oaze – „Mėnulio akmens" parku. Nuo 2005 m. kuriamas „Mėnulio akmens" skulptūrų parkas – šiuolaikinio meno ekspozicija po atviru dangumi, kur ne tik eksponuojama skulptoriaus A. Pajuodžio dekoratyvinių akmens skulptūrų ar tiesiog objektų ekspozicija, kuri harmoningai įsilieja į aplinką, bet ir kasmet vyksta meno simpoziumai, kūrybinio jaunimo stovyklos, parodos ir festivaliai.

Pavadinimą „Mėnulio akmens“ parkas gavo nuo didžiausios čia pastatytos skulptūros – daugiau kaip aštuonias tonas sveriantis kūrinys savo faktūra ir forma primena kosminį objektą.

„Mėnulio akmens“ parkas

Alančių dvaro griuvėsiai yra vieni įspūdingiausių visoje Lietuvoje – pribloškiantys savo dydžiu ir milžinišku medžių parku.

Vieta nesaugi. Priklauso ūkininkui Šeštokui, todėl reikėtų derintis su juo dėl lankymo.

Šio dvaro griuvėsiai randami vos keli kilometrai nuo magistralinio kelio, jungiančio Vilnių ir Panevėžį.

Alančių dvaro istorijos pradžia siekia XVI a. 1569 m. Alančių ir aplinkinių kaimų žemes pagal kontraktą gavo Vilniaus pakamaris Levonija, kilęs iš kunigaikščių Žilinskų giminės. 1649 - aisiais Kulngiškių, Šilų žemes nupirko Gabrielius Širvinskas. Jo sūnus Ukmergės žemės teisėjas Andrejus Širvinskas 1681 - aisiais įsigijo Raguvos, o 1696 m. ir Alančių žemes iš Trakų vaivados Aleksandro Oginskio. Po A.Širvinsko mirties jo našlė Petronėlė Talatovaitė su sūnumis 1716 m. atidavė Alančius už skolas kreditoriams, o 1718 m. juos nupirko Mykolas Frackevičius. 1777 m. Alančius valdė Smolensko vaivada Jonas Franskevičius, kilęs iš Pilsudskių giminės. 1795 m. Alančių savininkai - Adomas ir Ieva Staševičiai. Nuo 1876 m. dvarą įsigijo Antanas Rudamina iš Dusetiškių Rudaminų giminės. Alančių dvaras XIX a. atiteko vienam šios giminės atstovų, karaliaus rotmistro, Vilniaus tribunolo maršalkos Petro Rudaminos anūkui Antanui Rudaminai. Po jo mirties 1884 m. kurį laiką turto reikalais rūpinosi brolis Ričardas, nes dukterys buvo dar nepilnametės. 1940 m. nacionalizuojamą dvarą valdė Magdalenos Rudaminaitės įpėdiniai. Tuo metu valdai priklausė 80 ha.

Kalbama, kad paskutiniaisiais dvaro „gyvavimo“ metais, viena iš Rudaminaičių ča įsteigė neįgalių mergaičių prieglaudą. Prieglaudos gyventojos gamino dekoratyvius ažūrinius nėrinius, kurių kokybė buvo tokio aukšto lygio, kad net iškeliaudavo už Atlanto.

Alančių dvaras

Kupiškio rajono savivaldybė

Tai dvaras, kurį daugelį šimtmečių valdė viena giminė – Komarai. Ir net šiais laikais, kas yra gan reta, jis vėl priklauso Komarų palikuonims, t.y. prieš nelemtąją nacionalizaciją buvusio paskutiniojo dvaro savininko anūkei. Dabar gražiai sutvarkytas, jis mielai laukia lankytojų, norinčių po teritoriją pasivaikščioti ir apsižvalgyti. O lankytojus labai traukia unikalus dvaro vaizdas – jo pašonėje stūksantys, smalsumą keliantys ir gražius kadrus žadantys griuvėsiai.

Nedidukas, gausia žaluma apsuptas dvaras, kokį matome dabar, yra tik dalis to, kas čia stovėjo iki antrojo pasaulinio karo. Kad pastato būta didesnio, akivaizdžiai rodo jo pašonėje rymantys ir su baltomis išlikusios ir suremontuotos dalies sienomis kontrastuojantys raudonų plytų griuvėsiai. Du apgriuvę bokštai sujungti arkiniu koridoriumi liudija, jog iki mūsų dienų išliko tikrai ne didesnioji dvaro dalis.

Dvaras stipriai nukentėjo antrojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai, norėdami sunaikinti čia įsikūrusį sovietų armijos dalinį, numetė bombą.

Senais laikais dvaro rūmus supo dviejų hektarų ploto angliško stiliaus parkas su labai įvairiais medžiais. Dabar aplink dvarą galima dar išvysti šimtametes liepas, beržus, kanadinių klevų, Sibiro maumedį, baltąsias tuopas. Panašu, kad visi šie medžiai yra tai, kas liko iš parko. Paskutinysis dvaro savininkas daug keliavo po užsienio šalis. Dvaro teritorijoje tebežaliuoja jo atvežtas iš Kurilų salų retas Lietuvoje kurilinis maumedis.

Dvaro kieme stovi ir arklidės su unikaliomis dolomito kolonomis. Niekas dabar ten jau nebelaiko arklių, visgi pats pastatas kaip ir visi kiti dvarto teritorijoje esantieji yra architektūros paminklai.

Dvaro klestėjimo laikais, pavyzdžiui, kad ir tarpukaryje, Palėvenės dvare buvo vystoma intensyvi ūkinė veikla. Dvaro žemėje tuo metu gyveno 130 žmonių, dirbo daug samdomų darbininkų.

Čia nuolat būdavo pilną svečių, dažnai vykdavo giminių ir draugų susibūrimai bei pokyliai. Taip, senais laikais dvaro teritorijoje buvo pilna veiklos, judesio, garsų. Dabar čia rami, gražiai sutvarkyta, jauki vieta.