Vilniaus apskritis

Švenčionių rajono savivaldybė

Maršruto ilgis: 1,3 km., maršruto trukmė  ~ 1,5 val.

Tako pradžia – prie Sirvėtos regioninio parko lankytojų centro,kuriame įrengta vidaus ekspozicija „Mitologija“ pristato regioninio parko vertybes. Šis mitologinis takas, nuvingiuojantis į Šventos mišką, yra tarsi vidaus ekspozicijos tęsinys lauke. Tako pradžia – prie pat lankytojų centro, kur galima pasigrožėti dviem kosminio lygmens dievų simbolių skulptūromis: Aukščiausio Dievo (Aukštojo) ir Perkūno-Velino (velnio). Dar viena skulptūra – likimo deivei Laimai – yra prie Šventos dvarvietei priklausančio gamtos paveldo objekto „Liepų pavėsinė“.

Toliau takas nuveda Šventos miško link, kur matosi dvarvietės tvenkinys. Keliaudami mišku, patenksite į kitą dievų lygmenį. Čia sutinksite dievybių ir mitinių būtybių skulptūras, kurios yra arčiau žmogaus, visada šalia: Lazdona, Kelukis, Žemyna, Javinė, Upinis, Kremata, Aušlavis, Žvėrūna (Medeina) ir Zuikių dievas, Žemėpatis, Girinis, Gabija, Ežerinis, Veliona…

Lankytojų patogumui take įrengti suoliukai, informaciniai stendai.

Šventos pažintinis mitologinis takas

Utenos apskritis

Ignalinos rajono savivaldybė

2012 metais pastatyta Sirvėtos regykla – toks užmirštas bokštelis ant žole apaugusios kalvos. Apylinkės ir netoli esantis kaimelis kvepia ramybe, kurią drumsčia tik plentu pralekenčių mašinų garsas ir klibančių bokšto konstrukcijų girgždesys.

Sirvėtos apžvalgos bokštas

Kačėniškės pažintis takas jungia du rajonus: Ignalinos ir Švenčionių. Tai 800 metrų ilgio, vingiuojantis, terasuotas takas su įrengtais informaciniais stendais, suoliukais, šiukšlių dėžėmis.Takas kerta pelkėtas vietoves. Sirvėtos regioniniame parke vyrauja nedidelių aukšapelkių ar tarpinių pelkių tipo kemsynai. Abipus pėsčiųjų tako esančioje aukštapelkėje augalija skurdi: auga kreivi, žemi medžiai, rūgščią dirvą mėgstantys augalai.

Pažintinis takas link Kačėniškės piliakalnio

Kalva Ignalinos miesto teritorijoje, virš Žaliojo (Šiekščio) ežero, šalia Letuvos žiemos sporto centro. Ant kalno yra 25 m aukščo apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria nuostabūs panoraminiai vaizdai.

Kažkada šioje vietoje stovėjo medinis šuolių su slidėmis tramplinas ir jis buvo aukštesnis už šį bokštą! 

Sporto istorija Ignalinoje rašoma nuo 1951 metų. Pati gamta čia sukūrė tinkamą slidinėti reljefą. 1958-aisiais ignalinietis Bronius Šimkūnas ėmėsi iniciatyvos įkurti sporto bazę ir statyti trampliną Ignalinoje. Suradus gražią ir kalnuotą vietovę, sporto bazei vieta parinkta tarp stačių kalvų prie Žaliojo (Šiekščio) ežero. 1963 metais ant Vilkakalnio kalno pastatytas 50 m ilgumo medinis tramplinas buvęs pats aukščiausias Lietuvos teritorijoje.  Šuoliai nuo jo siekdavo iki 60 metrų. Garsusis, daugybę dalyvių ir žiūrovų į varžybas pritraukdavęs tramplinas veikė 1962–1973 metais. 1965-aisiais Ignalinoje surengtas pirmasis Lietuvos šuolių su slidėmis čempionatas.

Vilkakalnio apžvalgos bokštas

Palūšės Šv. Juozapo medinė bažnyčia lankytojus pasitinka Ignalinos rajone, Palūšės kaime. Čia viskas vyksta gamtos apsuptyje – šalia gausybės vienas su kitu besijungiančių ežerų ir upių.

Tokiame kraštovaizdyje išryškėja Palūšės bažnyčia, pastatyta be geležinių vinių naudojant tik kirvį. Sukurtos savitos architektūrinės formos su aštuoniakampe varpine (vienintelė tokia Lietuvoje) žavi net ir visko mačiusius senosios architektūros gerbėjus. Varpinė primena senovinių medinių pilių apžvalgos bokštus.

Šį architektūrinį paminklą paveldėtoje žemėje pastatė kunigas Juozapas Baziliauskas. Iki šių dienų ji neprarado savo istorinės bei kultūrinės vertės ir yra gausiai lankoma ne tik lietuvių, bet ir svečių iš užsienio. Bažnyčios prieigose, ant durų, žmones pasitinka užrašas: „Įženk geras, išeik geresnis“. Šventovė pastatyta su dviem bokšteliais, o varpinė, kurios varpai buvo nulieti XVIII a., stovi į vakarus nuo šventovės, turinčios net tris altorius.

Įdomiausia tai, kad Palūšėje esantis unikalus statinys atspindi seniausią medinių bažnyčių statybos laikotarpį Lietuvoje.

Viduje yra išlikusių religinių paveikslų, drožinių, o nuo kalnelio, prie bažnyčios, atsiveria nepakartojamas vaizdas į Lūšių ežero platybes. Ši vieta Ignalinos rajone itin mėgstama tų, kurie nori pabūti vieni ar tiesiog ramiai pasimelsti, paprašyti Dievo gailestingumo ir malonės.

Dėmesį atkreipia gana dideli stačiakampiai langai, pro kuriuos į vidų patenka natūrali dienos šviesa. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje bažnyčioje pastatyti baroko stiliaus vargonai, išlikę iki šių dienų.

1994 m. bažnyčiai buvo skirtas valstybės finansavimas restauracijai atlikti. Po jos Šv. Juozapo bažnyčia tapo kur kas jaukesnė – išryškėjo piešiniai ant medžio, statinys tapo atsparesnis aplinkos poveikiui.

2016-ųjų metų rudenį pradėtas dar vienas Palūšės bažnyčios paveldo gerinimo darbų etapas – numatyta pakeisti stogą, taip pat ketinama įrengti naują lietaus nuvedimo sistemą. 2017 metais turistus Šv. Juozapo bažnyčia pasitiks gerokai atsinaujinusi, tačiau išlaikiusi savo žavesį, istorinę vertę bei kviečianti pasidairyti po apylinkes – laukus, miškus, šalia esančius Aukštaitijos kaimelius. Gražiai sutvarkyta aplinka šalia bažnyčios ir vaizdas į ežerą nuteiks žygiui baidarėmis skaidriais ežerais ar ramiam poilsiui prie vandens.

Palūšės šv. Juozapo medinė bažnyčia su varpine

Aukštaitijos nacionalinio parko sostine vadinamoje Palūšėje, be daugelio kitų keliautojams ir poilsiautojams įdomių dalykų galima pamatyti ir senovės pilkapio ekspoziciją bei akmens amžiaus būstą.

Netoli garsiosios medinės Šv. Juozapo bažnyčios įrengta ekspozicija yra tiksli vienos iš Palūšėje rasto pilkapyno kapavietės kopija.

Nors ji ir nėra tikra, tačiau išvydus čia pat su įkapėmis tysantį natūralaus dydžio ir nuo tikro niekuo nesiskiriantį žmogaus skeletą, kūnu ima bėgioti šiurpuliukai.

Senovinių, pilkapiais vadinamų kapaviečių gausu visoje Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, nes jau nuo gilios senovės žmones traukė šis ežeringas kraštas ir jie čia kūrė savo gyvenvietes.

Palūšėje esančioje ekspozicijoje vaizduojama žalvario amžiaus (V-VI a.) baltų kapavietė. Tačiau šiame krašte ir aplinkinėse vietovėse žmonių veiklos pėdsakų randama ir iš žymiai senesnių laikų.

Greta kapavietės ekspozicijos įrengtas ir akmens amžiaus būstas. Jis pastatytas remiantis Švenčionių rajone, Kretuono apylinkėse rastų archeologiniais radiniais. Laikoma, kad šiose vietose buvusios II-III tūkstantmečio prieš mūsų erą laikotarpio gyvenvietės yra seniausios Lietuvoje.

Būsto viduje galima pamatyti, kaip tuo laiku gyveno mūsų protėviai – kur buvo kūrenama ugnis, kaip įrengtas gultas. Čia pat galima apžiūrėti ir tuo metu žmonių naudotus pagrindinius įrankius, indus ir kitus buities rakandus.

Tokia galimybė nusikelti keliolika šimtmečių į praeitį ir iš arti pamatyti senovės žmonių buitį, tikrai paliks nepakartojamą įspūdį.

O jei po šio apsilankymo Palūšėje susidomėsite senąja Lietuvos istorija ir norėsite pamatyti dar daugiau su tuo susijusių objektų, galėsite apsilankyti ir tikruose senovės baltų pilkapynuose. Jie yra įsikūrę slėpiningame Palūšės miške, visai netoli paties kaimo, apie pusė kilometro į rytus ir šiaurės rytus nuo jo. Vaikščiodami daugybe kauburėlių nusėtu mišku, galėsite pajusti tikrą pačių seniausių laikų Lietuvos istorijos alsavimą ir prie jo prisiliesti.

Laukiame jūsų Palūšėje! Pilkapio ekspoziciją galite apžiūrėti ištisus metus atvykę vieni arba su ekskursija.

Pilkapio ekspozicija ir akmens amžiaus būstas Palūšėje

Palūšė – Aukštaitijos perlas, Nacionalinio parko sostinė, puiki vieta patirti vandens pramogas, poilsiauti ir susipažinti su krašto istorija. Tai – vieta, nenuvilianti ir pasivaikščiojimų gamtos takais mėgėjų.

Tarp Palūšės ir Meironių kaimų, prie Lūšių ežero įrengtas 3,5 km ilgio botanikos (gamtinis) takas, kurį galima įveikti einant pėsčiomis arba važiuojant dviračiu. Keliaujant šiuo taku galima geriau pažinti įvairią Nacionalinio parko augaliją. Čia pamatysite apie 150 augalų rūšių, iš kurių 9 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Praktiškai bet kuriuo metų laiku galėsite pasigrožėti tapybiškais miško, pievų, ežerų ir pelkių vaizdais.

Dalis tako padengta medine danga, šlapesnėse vietose įrengti tilteliai, liepteliai į ežerus, poilsio vietos.

Kelionės metu aplankysite ne tik Lūšių ežerą, bet ir keletą mažesnių mielų, tarp miškų pasislėpusių ežeriukų. Kadangi takas vinguriuoja didelės kalvos šlaitais ir papėdėmis, reiks įveikti ir keletą statesnių ruožų. Eisite per nuostabaus grožio mišką, kuriame matysite daug erdvės tarp medžių, galėsite pabandyti atrasti pasislėpusias kontinentines kopas. Brisite per tikrą smilgų pievą, pateksite į ruožą, kuriame iš abiejų pusių tako stūksos tikro nendrių džiunglės.

Iš įdomesnių augalų galima aptikti puplaiškių, durpyninių našlaičių, katpėdžių, sidabražolių ir daugybę kitų įvairiausių augalų rūšių, kurių čia išties gausu. Jei keliausite vasaros antroje pusėje, pakeliui galite aptikti ir mėlynių bei kitokių uogų, taip pat ir grybų.

Nors tai augalijai pažinti skirtas takas, jis įdomus ne tik augalais, bet ir gyvūnija. Einant taku galima pamatyti „šikšnosparnio namą“, plėšraus paukščio lizdą, stebėti kaip „tuokiasi“ rupūžės ir išvysti didžiausią Lietuvoje genį – juodąją meletą.

Nors ir įvairi, trasa nėra sudėtinga, kelio kryptys sužymėtos, o jei dar turėsite Turizmo centre gautą informacinį lankstinuką su žemėlapiu, keliauti šiuo taku bus vienas malonumas. Juo labiau, kad čia viskas natūralu ir tikra. Kelionė juo turėtų trukti apie 1,5–2 val., o tiks ji ir šeimoms su ūgtelėjusiais vaikais, ir draugų kompanijai, ir gyvenimo džiaugsmo nepraradusiems senjorams.

Palūšės Botanikos takas

Paliesiaus dvare galite susipažinti ne tik su šios vietos istorija, pasigrožėti architektūra ir gamta, čia taipogi rengiami koncertai, edukacinės programos, veikia restoranas ir fizinio krūvio terapijos klinika.

1736 m. dvaras priklausė Livonijos taurininkams Justinai ir Kazimierui Petrui Kublickams. Nuo 1921 m. dvaro savininku tapo Romualdas Bžezinskis. Buvo vandens malūnas, kuris sovietmečiu sunyko. Iš senųjų dvaro pastatų restauruotas ir ryškiausias yra buvęs dvaro prižiūrėtojo namas - veikia kaip kavinė-restoranas, viešbutis, SPA. Buvę tvarto-arklidžių pasagos formos mūrai restauruoti, apgaubti didžiule stiklo ir metalo konstrukcija ir pritaikyti renginių salei. Dvaro teritorijoje išlikusių pamatų vietoje atkurtas ūkinis pastatas, kuriame įrengta kepyklėlė. Senoviško tipo beržinėmis malkomis kūrenamoje duonkepėje pagal autentiškus kulinarinio paveldo receptus kepama Paliesiaus dvaro duona bei saldieji kepiniai. Naujam gyvenimui prikelta dviejų aukštų dvaro ledainė, atkurti pasivaikščiojimo takai bei iš lauko riedulių bei rišamųjų medžiagų suformuota akmeninė tvora, atraminės sienelės. Ant pamatų, rastų prie šiaurinio įvažiavimo į dvarą, pastatytas medinis administracinis – terapinis korpusas, kuriame įsikūrusi Paliesiaus fizinio krūvio terapijos klinika.

Paliesiaus dvaras

Tai vieta vaizdingame Aukštaitijos nacionaliniame parke, kur gali pamatyti daugiau paukščių nei kada nors esi matęs ir išgirsti daugiau jų balsų nei kada nors esi girdėjęs.

Apsilankę susipažinsite su ,,Paukščių kaimo’’ sparnuočiais, sužinosite apie paukščius, vaišinsitės milžiniškoje keptuvėje ant laužo ugnies iškepta kiaušiniene iš įvairių paukščių kiaušinių ir ką tik išvirta kvapnia žolelių arbata.

Apie šiuos sparnuočius šeimininkė gali valandų valandas pasakoti, nes tik ,,Paukščių kaime’’ gyvena daugybė naminių paukščių rūšių. Tarp jų yra kilusių iš Afrikos.

Kalbama, kad čia galima išvysti savo laimės paukštę, išmokti rašyti žąsies plunksna, pašaudyti iš lanko ir pamatyti tai, ko dar nematėme, išgirsti ko nesame girdėję. Cijonuose sukamas didžiulis laimės paukštės lizdas, kuriame kiekvienas pabuvosite.

Apžiūrėsite naujai parengtą naminių paukščių kiaušinių ekspoziciją.

Svečiai čia šiltai priimami, gurmaniškais patiekalais bei kitais siurprizais nustebinami.

Programa skirta suaugusiems, šeimoms, vaikų grupėms ir mokiniams.

Paukščių kaimas

Visai šalia įspūdingo Ginučių piliakalnio stūkso legendomis apipintas Ladakalnis, anksčiau vadintas Ledakalniu. Tai – vienas įspūdingiausių lankytinų objektų tiek Ignalinos rajone, tiek Labanoro regioniniame parke, tiek visame Aukštaitijos nacionaliniame parke.

176 m aukščio kalnas, geomorfologinis gamtos paminklas, nuo kurio atsiveria išties nepakartojamas vaizdas. Nuo Ladakalnio viršūnės matosi net šeši tarp miškingų vietovių tyvuliuojantys ežerai: Ūkojas, Linkmenas, Pakasas, Asėkas, Alksnaitis ir Alksnas.

Kalno viršūnėje auga ąžuolas, įrengta erdvi apžvalgos aikštelė. Kiek atokiau įrengta prezidentų ąžuolų alėja, kurioje pasodinti ąžuolai, skirti visiems Lietuvos prezidentams.

Jau šiais laikais gimė įdomus paprotys į kalno viršūnę užnešti akmenukų ir palikti prie viršūnėje augančio ąžuolo. Tai greičiausiai lėmė kai kurių mokslininkų spėjimai, kad pagonybės laikais ant šio kalno buvo aukojamos aukos deivei Ladai ir esą nuo jos, o ne nuo ledo kilo jo pavadinimas – Ladakalnis. Dabar parko darbuotojai prašo akmenis dėti prie sumūryto aukuro kalno viršūnėje, nes ąžuolas nebepakelia visų norų.

Kas galėtų paneigti, kad ir šių laikų žmonės aukodami deivei Ladai štai tokias simbolines dovanas slapčia tikisi jos palankumo.

Su pačiu Ladakalniu ir jo apylinkėmis siejama ir daugiau įvairių padavimų bei legendų. Pavyzdžiui, viename iš jų pasakojama, kad kaimo merginos bėgo nuo Napoleono karių ir plaukdamos nuskendo vienoje Alksno ežero įlankoje, kuri nuo to laiko vadinama Mergakumpiu. Dar pasakojama, kad Linkmeno ežere gyvenęs žaltys Linkmenas, o ant kalno jam buvo pastatyta didelė šventykla.

Jei dar nebuvote ant Ladakalnio, tikrai turite čia apsilankyti ir patys pajusti ypatingą jausmą, kurį suteikia atsiveriantys vaizdai, autentiška aplinka, žmogaus beveik nepaliesta gamta ir, regis, aplink plevenančių senovės padavimų jėga. Nors vasarą čia turistų netrūksta, bet erdvės pakaks visiems: ir norintiems ramiai pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais, ir nekantraujantiems pasidalinti įspūdžiais su savo draugais ar artimaisiais.

Visa aplinka ir nuo kalno atsiveriančios apylinkės tokios fotogeniškos, kad mėgstantys fotografuoti vos spės spaudyti fotoaparato ar telefono mygtuką.

Ladakalnis

Ginučių piliakalnis stūkso Aukštaitijos nacionaliniame parke, vakariniame Ignalinos rajono pakraštyje, tarp Linkmeno ir Ūkojo ežerų. Nors dabar jis apaugęs mišku, iš karto matyti, kad tai – vienas didingiausių ir įspūdingiausių piliakalnių Lietuvoje. Iš tiesų tai net ne vienas, o dviejų piliakalnių kompleksas, perskirtas nedidelės lomos.

Aukšti, statūs šlaitai ir pakankamai plati aikštelė byloja, kad čia kažkada buvo svarbi ir priešams sunkiai įveikiama pilis. O be viso to akivaizdu, kad jos įkūrėjams ir valdovams buvo nesvetimas ir tam tikras meniškas polėkis, nes nuo kalno atsiveria pribloškiantis aplink tyvuliuojančių ežerų vaizdas.

Ir iš tiesų – gali būti, kad ant Ginučių piliakalnio įsikūrusioje tvirtovėje lankėsi pats karalius Mindaugas! Istorikai spėja, kad XIII a. viduryje pilį valdė Mindaugo seserėnas, kunigaikštis Lengvenis.

Apskritai žmonės čia apsigyveno gerokai anksčiau – piliakalnyje rasta lipdytinės keramikos liekanų, taip pat ir IX–X a. arabų monetos. Na, o Lietuvos sostine tapus Vilniui, Ginučiai buvo viena iš svarbiausiu pilių, saugojusių sostinę nuo antpuolių iš šiaurės pusės.

Prezidentas A. Smetona šią vietovę buvo taip pamėgęs, kad jo šešiasdešimtmečio proga čia net buvo pasodintas ąžuolas. O vėliau pasienio policininkai (tuo metu netoli ėjo demarkacijos linija su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu) greta pastatė ir paminklinį akmenį.

Sovietų okupacijos metu ąžuolas buvo nukirstas, o akmuo nuridentas į Linkmeno ežerą. Prasidėjus atgimimui, 1989 m. Vilniaus žygeivių klubo nariai ežere surado akmenį ir vėl užritino jį ant piliakalnio. Vėliau ant netoliese esančio Ladakalnio buvo simboliškai atsodintas ir ąžuoliukas.

 Į statų šlaitą padės užkopti čia įrengti mediniai laiptai. O paėję šiek tiek toliau nuo piliakalnio galėsite aplankyti ir čia pat esantį legendomis apipintą Ladakalnį, nuo kurio atsiveria dar įspūdingesnį vaizdai į apylinkes.