Utenos apskritis

Zarasų rajono savivaldybė

Lietuvos Šveicarija vadinamame Gražutės regioniniame parke įrengta nauja Šventosios aukštupio pažintinė trasa. 10,5 km ilgio trasa vingiuoja palei Antalieptės marias, o informaciniuose stenduose – pasakojimai apie marių salas, dingusius ežerus ir senųjų kaimų likimą. Vienas iš įdomiausių jos atkarpų – persikėlimas savarankiškai valdoma pontonine perkėla per Antalieptės marias.

Šventosios aukštupio pažintinė trasa

Zarasų rajone, netoli Luodžio ežero įsikūrusį jaukų Salako miestelį puošia išskirtinė, pilko, iš tašytų akmenų sumūryto fasado bažnyčia. Ant kalnelio įsitaisiusi šventovė palieka įspūdį savo monumentalumu ir aukštu, į dangų šaunančiu bokštu.

Neoromantinio stiliaus, neogotikos bruožų turinčios Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios aukštis – 72 m. Atokiau nuo miestelio centro įsikūrusi šventovė tarsi iš šalies, bet ne mažiau rūpestingai stebi apačioje vykstantį gyvenimą. O sekmadieniais skardžiais varpo dūžiais kviečia salakiškius ir apylinkių gyventojus į pamaldas.

Nors pirmoji Salako bažnyčia minima XV a. pradžioje, per šimtmečius dėl gaisrų ir įvairių neramumų Dievo namai čia atstatyti bene kelis kartus. O dabartinė bažnyčia baigta statyti buvo 1911 m., tų pačių metų rugpjūčio 14 d. pradėtos laikyti pamaldos. 1914 m. bažnyčioje įrengti Karaliaučiuje pagaminti vargonai. Tiesa, ir jai nepavyko išvengti negandų – Pirmojo pasaulinio karo metais, baigus statybos darbus, vokiečiai iš bokšto išsivežė varpus, o per Antrąjį gana smarkiai nukentėjo viršutinė bokšto dalis, bažnyčios stogas ir vargonai.

Pokario metais šventovė buvo suremontuota tiek, kad galėtų veikti, o bokštas visiškai atstatytas buvo tik nepriklausomos Lietuvos atkūrimo išvakarėse, 1989 m.

Bažnyčia neoromantinio stiliaus, turi neogotikos bruožų, stačiakampio plano, bazilikinė, su pusapskrite apside, vienbokštė. Erdvų, iš trijų navų sudarytą bažnyčios vidų vainikuoja stambių kolonų remiamos masyvios arkos, o navas dengia kryžminiai skliautai, bažnyčioje įrengti trys altoriai. Navas dengia kryžminiai skliautai.

Salako bažnyčia savotiškai simbolizuoja ir visas lietuvių tautos per šimtmečius patirtas nelaimes. Degusi, okupantų griauta ir vėl atstatyta bažnyčia vėl sudegė 1905 m. per miestelį nusiaubusį gaisrą.

Kaip tik tuo metu caro valdžia buvo panaikinusi draudimą atnaujinti ar statyti naujas katalikų šventoves, todėl salakiškiai pasišovė pastatyti tokią bažnyčią, kuri atlaikytų visas negandas.

Ir išties, jų pasirinktas projektas išsiskiria iš daugelio kitų tuo metu Lietuvoje statytų bažnyčių. Sienos yra 168 cm storio, sudarytos iš trijų sluoksnių: iš lauko tašyti akmenys, vidinis sluoksnis paprastų lauko akmenų, o iš vidaus eilė plytų ir tinkas. Todėl šios bažnyčios sienos nepaprastai storos ir savo monumentalumu labiau primena kokio nors viduramžių miesto katedrą, o ne nedidelio Aukštaitijos miestelio bažnyčią.

Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia

Zarasų rajono rytuose, prie Sartų ežero įsikūręs mažas Dusetų miestas visoje Lietuvoje puikiai žinomas dėl žiemą čia vykstančių žirgų lenktynių. Tačiau tai – ne vienintelis jo išskirtinumas. Dusetos taip pat žymios ir savo itin aktyviu kultūriniu gyvenimu.

O pagrindinė jo ašis – modernus Kultūros centras Dusetų dailės galerija. Čia nuolat rengiamos parodos, organizuojami menininkų plenerai, simpoziumai. Centro salėje rodomi spektakliai, kino filmai, vyksta koncertai, vakaronės, kūrybos vakarai, susitikimai. Veikia saviveiklos kolektyvai, leidžiami informaciniai leidiniai, meno albumai.

Užsukę į Kultūros centrą Dusetų dailės galeriją visada išvysite ką nors įdomaus – šiuolaikinės fotografijos, dailės darbų parodos čia vyksta nuolat.

Neaplenkia Dusetų ir čia savo pasirodymus rengia žymūs kultūros bei meno žmonės. Kultūros centro salėje yra koncertavęs pianistas virtuozas Aleksandras Paley, pasaulyje žinomas Valstybinės akademinės Sankt Peterburgo kapelos choras, galerijoje buvo eksponuojami Dusetose kuriančių Šarūno ir Nomedos Saukų paveikslai.

Dusetose menininkų gausu ne tik plenerų ar simpoziumų metu. Čia iš tiesų gyvena ir kuria daug dailininkų ir fotografų. Viso to ištakos – prieš keletą dešimtmečių vietos mokykloje buvo sustiprintas dailės mokymas. Tai ir lėmė, kad šis, palyginti mažas, miestas turi tiek daug menininkų ir yra tapęs kultūrinio gyvenimo traukos centru. Neatsitiktinai 1995 m. liepos 6 d. buvo atidaryta bene pirmoji Lietuvos miestelyje profesionalaus meno galerija. Svarbiausias galerijos tikslas – suburti Dusetų krašte gimusius, gyvenančius ir kuriančius dailininkus, fotografus, pristatyti jų kūrybą organizuojant parodas ne tik Dusetose, bet ir kituose Lietuvos miestuose, užsienyje. Per daugiau kaip dvidešimt metų veiklos galerija tapo reikšmingu kultūros židiniu ne tik Zarasų krašte, bet ir visoje Lietuvoje.

Nenuostabu, kad kūrybingos idėjos išsilieja ir už Kultūros centro ribų bei praturtina patį miestelį. 2008 m. buvo inicijuotas skulptūrų parko prie Sartų ežero įkūrimas. Parkas kiekvienais metais papildomas naujais kūriniais ir dabar jame yra daugiau kaip 20 menininkų sukurtų skulptūrų.

Išskirtinio grožio gamtos apsupta šiuolaikinio meno sala, esanti atokiau nuo didžiųjų miestų – puiki proga į meną ir kultūrą pažvelgti kitaip. Tai – puiki galimybė prie Aukštaitijos ežerų, gamtos prieglobstyje atostogaujantiems vasarotojams kartas nuo karto pasimėgauti aukštos kokybės parodomis ir renginiais.

Kultūros centras Dusetų dailės galerija

Zaraso ežero Didžioji sala – lyg miesto lopšys, jaukiai priglaudžiantis ir vietinius, ir atvykusius trumpam ja pasidžiaugti. Atrodo neįtikėtina, bet sala užima net 44 ha. Anksčiau joje buvo užveistas medelynas miestui apželdinti, o dabar ji tapo pagrindine sporto bei kultūrinių renginių vieta, kurioje yra ir pagrindinis miesto paplūdimys.

Didžioji sala yra viename iš didžiausių krašto ežerų, užimančiame daugiau kaip 313 ha plotą. Pirmojo pasaulinio karo metais salą su žeme jungė vokiečių statytas medinis, povandeninis tiltas. Vėliau į salą buvo galima patekti tik valtimis. 1958 m. siauriausioje vietoje tarp žemyno ir salos buvo supiltas pylimas ir pastatytas gelžbetoninis tiltas. Saloje buvo įrengta estrada, hipodromas, išasfaltuotas kelias.

Šiuolaikiniai dvidešimtmečiai ir šiek tiek už juos vyresni išgirdę pavadinimą „Didžioji sala“ pirmiausiai susimąsto apie čia verdantį aktyvų muzikinį gyvenimą. Per tris vasaros mėnesius saloje įvyksta keliolika koncertų, suorganizuojami keli dideli festivaliai, tradiciniai lauko renginiai: folkloro koncertai, kūrybinės dalyvių stovyklos, vasaros kino meno sklaidos projektai, kino peržiūros, regioninių Dainų Švenčių koncertines programos, kalendorinių švenčių programos (tokių kaip Užgavėnės, Joninės), kurortinio sezono atidarymo renginiai, sporto renginiai. Tiems, kurie nemėgsta šurmulio ir minios žmonių vienoje vietoje, patiks ramios maudynės saloje esančiuose paplūdimiuose. Aktyvaus sporto mėgėjams ypatingai patraukli čia pat įsikūrusi didžiausia Pabaltijyje, 572 metrų ilgio vandenlenčių trasa. Rato formos trasa skrieti gali tiek profesionalai, tiek mėgėjai nutrūktgalviai.

Ne tik dėl unikalios vandenlenčių trasos, bet ir dėl išvystytos vandens transporto infrastruktūros vasarą čia būna daug poilsiautojų plaukiojančių valtimis, irklentėmis bei besitreniruojančių baidarininkų ar žvejus. Mėgstantys žvejybą nenusivils, nes ežeras didelis, gilus ir žuvingas.

Gamta čia arčiau nei galite įsivaizduoti, o vanduo – skaidrus lyg kalnų upės. Nuo kranto atsiveria įspūdingo grožio panorama: salą juosia medžiai, o atnaujintas paplūdimys įkvepia čia praleisti daugiau laiko, mėgautis saule ir gaiviu vėju.

Kai salos grožis bus įvertintas, rekomenduojame aplankyti Zarasus, tituluojamus Lietuvos ežerų sostine bei vieną iš pagrindinių lankytinų objektų šiuo metu – apžvalgos ratą, nuo kurio ežeras su vaizdingosiomis salomis atrodo kur kas įspūdingiau. Metas susipažinti su įdomiu ir turiningu Zarasų kraštu!

Zaraso ežero Didžioji sala

Jei ieškote vietos, kur galėtumėte išvysti nematytą įspūdingą reginį, o kartu ir atsipalaiduoti, aplankykite unikalų Zarasų apžvalgos ratą, nuo kurio atsiveria panoramiškas vaizdas į Zaraso ežerą.

Išskirtinės architektūros statinys buvo atidarytas 2011 m. rudenį. Jo aukštis – 17 metrų, o panduso skersmuo net 34 metrai. Nuo 100 m ilgio statinio tako atsiveria kerinti Zaraso ežero panorama. Čia pat galima susipažinti su kultūrine erdve – akmens skulptūrų parku.

Nusileidus žemyn laipteliais galima pasivaikščioti 1,4 km ilgio Zaraso ežero pakrantę juosiančiu pėsčiųjų ir dviračių taku bei apžiūrėti pakrantėje esančias skulptūras.

Jei kiltų noras stabtelėti, čia įrengti suoliukai, nuo kurių matomas tapybiškas kraštovaizdis. Prisėdus čia galima pasigrožėti įvairiais sparnuočiais gyvenančiais ežere. Zaraso ežero pakrantėse gyvenimas virte verda.

Šiltuoju metų laiku lankytojai kviečiami ne tik mėgautis čia įrengto fontano purslais, tačiau ir išbandyti aktyvų laisvalaikį. Netoliese veikia valčių nuomos punktas, o keliaujantiems sausuma siūloma išbandyti riedžius ir dviračius. Mažiesiems čia įrengta žaidimų aikštelė su įvairiomis pramogomis.

Zarasų apžvalgos rato konstrukcija – kaip ir visi tokio tipo statiniai – lengvai juda, tad pirmą kartą apsilankiusiems gali šiek tiek pakirsti kojas. Tačiau čia įrengti patogūs turėklai, kurie neleis prarasti pusiausvyros, o vakare virs pagrindiniu rato apšvietimu.

Projekto autoriai sako, kad didžiausias apžvalgos rato pranašumas yra ne jo aukštis, o patraukli aplinka ir išskirtiniai vaizdai. Zarasų apžvalgos ratas yra pelnęs ne vieną tarptautinį ir šalies apdovanojimą už išskirtinumą. Architekto Šarūno Kiaunės projektuotas grakštusis Zarasų apžvalgos ratas dabar vadinamas naujuoju miesto ženklu.

Norėdami aplankyti šį įspūdingą objektą piniginę galite pamiršti – pasivaikščiojimas apžvalgos ratu nemokamas, o lankymo valandos neribojamos. Apžvalgos ratą rasti taip pat nesudėtinga, jį pasieksite vos įvažiavę į Zarasų miestą. Nuo pat atidarymo Zarasų apžvalgos ratas yra lankomas ne tik lietuvių, tačiau ir turistų iš užsienio.

Zarasų apžvalgos ratas

Zarasuose, šalia Zaraso ežero ir garsiojo apžvalgos rato įsikūrę Zarasų krašto muziejus ir viešoji biblioteka. Išraiškingas, kolonomis iš tolo išsiskiriantis statinys, buvo pastatytas 1931 m. Rūmų statybos komisijos pirmininku buvo mokytojas, direktorius J. Steponavičius, mokyklos projekto autorius J. Selenekas. Mokykla buvo klasicistinių proporcijų su išryškinta centrine dalimi, kurioje dominavo 4-ios didžiojo orderio kolonos.

Iki 1935 m. čia veikė Aukštesnioji komercijos mokykla, vėliau ji buvo pavadinta Zarasų Kazimiero Būgos valstybine gimnazija. Nepriklausomybės metais čia buvo ne tik švietimo, bet ir kultūros židinys. Antrojo pasaulinio karo metais mokyklos pastate buvo įkurta vokiečių karo ligoninė.

1944-1969 m. čia vėl veikė mokykla. 1969 m. buvo įkurtas Marytės Melnikaitės memorialinis muziejus, priklausęs Rokiškio kraštotyros muziejui, o dabar čia įsikūręs Zarasų krašto muziejus.

Muziejuje yra 4 ekspozicinės erdvės: istorinė (nuo seniausių laikų iki XX a. vid.), etnografinė (pastarąją labai pagyvina įkomponuota ūkininko kamara, kurioje išdėstyti baldai ir audiniai, būdingi Zarasų kraštui), sakralinių skulptūrų (eksponuojamos Rytų Aukštaitijos dievdirbių rankomis įvairiais laikmečiais pagamintos šventųjų medinės skulptūrėlės, kažkada puošusios stogastulpius, koplytstulpius, pakeles, pamiškes, bažnyčių šventorius, kapines) ir išeivijos dailininko Miko Šileikio gimtinei dovanotų paveikslų galerija.

Senajame pastate veikia ne tik Zarasų krašto muziejus, bet ir viešoji biblioteka. Biblioteka įsikūrusi ne tik senajame statinyje, bet ir naujai pastatytame priestate, kuris baigtas statyti 2015 metais. Šiuo metu viešoji biblioteka yra viena moderniausių bibliotekų šalyje, tad net jei nesate dažnas bibliotekų lankytojas jums vertėtų čia apsilankyti.

Pirmame naujojo priestato aukšte visus pasitinka informacijos ir parodų erdvė, kurioje organizuojamos tapybos, fotografijos parodos. Čia galima susipažinti su naujausiomis knygomis, meno albumais, veikia informacijos terminalas. Įrengta erdvė meno parodoms. Bibliotekos priestato erdvės pritaikytos neįgaliesiems skaitytojams.

Antrasis aukštas – pats moderniausias. Čia įkurta medijų studija, kur žmonės gali susikurti įvairias programas, atsispausdinti plakatus. „Bibliotekos kine“ lankytojai gali žiūrėti 3D filmus su specialiais akiniais, sudarytos sąlygos muzikos mylėtojams. Patiems mažiausiems vaikams įkurta žaisloteka su žaislinėmis knygelėmis, sūpuoklėmis, žaidimais vaikams. Vaikų erdvėje sukurtos sąlygos vaikų edukacinei veiklai, lėlių teatro pasirodymams.

Trečiame aukšte lankytojai gali naudotis mokslo literatūra, o smalsuoliai teleskopu stebėti gamtą, žvaigždes. Norintiems mokytis užsienio kalbų siūloma užsienio kalbų literatūra, įrengti kompiuteriai su ausinėmis. Įkurta jauki skaitykla su žurnalais, laikraščiais ir elektroninėmis skaityklėmis. Šalia – Kavos klubas: lankytojai gali skaityti spaudinius su kavos puodeliu rankose, o vasaros metu išeiti į atvirą terasą-skaityklą „Dvylika kėdžių“, kur pastatyti staliukai su kėdėmis, o nuo saulės ar lietaus galima slėptis po lauko skėčiais.

Ir tai dar ne viskas. Ketvirtame aukšte yra apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria gražūs Zarasaičio ežero ir unikalios gamtos.

Tai – pirmoji šalyje biblioteka, susieta su kultūriniu turizmu ir gamta – susipažįstant su Zarasų miestu, apsilankymas šiame pastate gali tapti vienu iš įsimintiniausiu kelionės akcentų. Savo pažintį su Zarasais galėtumėte baigti patogiai įsitaisę ant naujojo pastato stogo gėrėdamiesi atsiveriančiais miesto ir ežerų vaizdais.

Zarasų krašto muziejaus / Zarasų viešosios bibliotekos pastatas

Antazavėje, ant šiaurinio Zalvės ežero kranto stovi neoklasicistinio stiliaus dvaro rūmai, kadaise priklausę garsiajai Pliaterių giminei. Mūrinis dvaro pastatas iškilo XVIII a. pabaigoje grafienės Kunigundos Pliaterienės užsakymu pagal architekto Antano Naglovskio projektą. Jos užsakymu buvo pastatyta ir dvi oficinos, bažnyčia, klebonija, špitolė ir užeigos namai.

Apie plačią, įdomią ir maištingą grafų Pliaterių giminę yra išlikę šaltinių: apie Tadeušą ir jo sūnų Mykolą, atiduotą į rekrūtus, apie 1831 metų sukilime pasižymėjusią Emiliją Pliaterytę, grafaičio Františeko Ksavero Pliaterio ir Annos von Mohl iš Imbrado dukrą. Būtent Antazavės dvare Emilija Pliaterytė 1831 m. kovo 25 d. pasirašė pareiškimą, kuriame pranešė apie savo sprendimą prisidėti prie sukilėlių.

Per ilgą savo istoriją dvaras matė daugybę besikeičiančių valdytojų: Pliaterius, Ledchovskius, von Roppus, Voinarovskius. Sovietinės okupacijos metais dvare veikė mokykla, vėliau – vaikų globos namai.

Iš Antazavės dvaro kilusi Liudvika Ropaitė (Liudwiga von Ropp) – pirmoji „Brolių Grimų pasakų“ vertėja iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą, išleidusi šią knygą 1908 m. Senelės slapyvardžiu.

Iki šių dienų išliko didžioji dalis dvaro pastatų komplekso – ne tik pagrindinis rūmų pastatas, bet ir kumetyno fragmentai, svirnas, tvartas, klojimas, 5 ha dydžio parkas bei tvenkiniai. Priešais rūmus yra išlikęs parteris su geometriniam planui būdingais takais ir želdiniais.

Šiuo metu dvaras palaipsniui atnaujinamas ir yra pritaikomas įvairioms kultūrinėms veikloms. Atnaujinant dvaro rūmus, buvo atidengti senieji sienų puošybos elementai, senieji rūsio laiptai bei kitos interjero detalės.

Šiandien dvare įsikūręs Antazavės krašto visuomeninis istorijos muziejus, kuriame eksponuojama archyvinė ir memorialinė medžiaga apie dvarą valdžiusias gimines bei Dievo Apvaizdos bažnyčios ir parapijos istorija. Muziejaus steigėja Stanislava Kirailytė net penkiolika metų kaupė muziejuje saugomą medžiagą.

Dvaro rūmuose įkurtas Tradicinių Zarasų krašto amatų centras, kuriame įrengtos medžio drožybos, audimo ir keramikos dirbtuvės, vyksta amatų demonstravimas. Apsilankę šiame amatų centre susipažinsite su aukštaitiškais amatais, galėsite juos išbandyti ir pasisemti naujos patirties, pamatysite unikalius tautodailininkų ir amatininkų darbus.

Šimtmečius skaičiuojantys Antazavės dvaro mūrai padės jums ne tik pajusti čia įsigėrusią kelių laikmečių dvasią, bet ir iš labai arti susipažinti su prabangiu, tačiau ne itin laimingu jų valdovų gyvenimu. Taip pat – sužinoti daugiau apie turtingą šio krašto istoriją ir jo žmonių amatus bei gyvenimo būdą.

Antazavės dvarvietė

Zarasų kraštas garsus nuostabia gamta. Miestas apsuptas septynių ežerų. Atvykę svečiai ir turistai gali pasimėgauti vandens pramogomis pačiame Zarasų mieste.

Pušyno apsuptyje esančiame Zarasaičio ežero paplūdimyje sutvarkyta aplinka ir vandens pramogoms pritaikyta infrastruktūra. Ežere įrengtas baseinas po atviru dangumi su plaukimo takeliais, aikštelė su vartais – vandensvydžio žaidimui. Čia galima išmėginti vandens pagalvę, išsinuomoti baidarę ar valtį, smėlėtame paplūdimyje pažaisti tinklinį, stalo futbolą ar tiesiog mėgautis saulės voniomis.  Visą paplūdimio pramogų zoną vainikuoja atrakcija drąsuoliams – vienintelis Lietuvoje šuolių į vandenį 10 m aukščio tramplinas. Tai tikras iššūkis aštrių pojūčių mėgėjams ir išskirtinė pramoga stebėtojams.

Nors pirmą kartą ryžtis šuoliui iš tokio aukščio dažniausiai būna nelengva, bet įveikus baimę užlieja adrenalino banga. Tai gali patvirtinti visi išbandę šį, jau aštuonias dešimtis metų veikiantį šuolio į vandenį tramplyną. Papramogauti ir pasimėgauti saule čia susirenka turistai, keliaujantys po Zarasų kraštą automobiliais ar dviračiais bei keliautojai baidarėmis.

Atnaujintas Zarasaičio ežero paplūdimys populiarus ir tarp miesto gyventojų, todėl čia beveik visada sutiksi daug jaunimo, šeimų su vaikais bei senjorų.

Patogus privažiavimas prie paplūdimio, sutvarkyta infrastruktūra, vandens pramogų gausa, akiai miela aplinka saulėtomis vasaros dienomis čia pritraukia daug žmonių, norinčių gerai praleisti laiką arba patirti šiek tiek adrenalino suteikiančių įspūdžių. Nepraleiskite ir jūs progos išmėginti šį vieną moderniausių visoje Lietuvoje paplūdimių ir ilgam pasisemti teigiamos energijos!

Zarasaičio ežero paplūdimys

Zarasų rajone yra vieta, pritraukianti tūkstančius piligrimų iš Lietuvos ir užsienio. Tai – Kvintiškių Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo vieta prie Ilgio ežero. Ir tai nepaprasta, o šventa vieta, kurios istorija prasidėjo prieš penkis dešimtmečius.

Anot pasakojimų, 1967 m. birželio 30 dieną du jaunuoliai ant Ilgio ežero pamatė šviesą, o ant sutrūnijusio polio išvydo jauną nepaprasto grožio mergaitę balta suknele su pelerina. Paaugliai išsigando ir nuvažiavo tolyn. Grįžo namo, Albina apie nutikimą papasakojo mamai. Po kurio laiko mergina susapnavo tą pačią jauną moterį. Ji paklausė, kodėl mergina niekam nepasakoja apie matytą vaizdą.  Apie regėjimą sužinojęs Imbrado parapijos klebonas kunigas Jonas Jatulis pritarė, kad tai buvo Mergelė Marija.

Žinia kaip mat pasklido po apylinkes ir prie ežero ėmė plūsti žmonės tikėdami, kad ši vieta yra šventa. Atvykdavo čia pasimelsti, padėti gėlių, pastatyti kryžių.

Sovietinei valdžiai, varžiusiai religines laisves nepatiko, kad čia lankosi žmonės. Milicija neleisdavo vykti į šią vietą, griovė statomus kryžius, sodindavo žmones į autobusus, išvesdavo tolyn ir paleisdavo, kad tik žmonės nesimelstų šioje vietoje. Laisvai lankyti apsireiškimo vietą buvo galima tik po  Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Įprasminant šio piligriminio traukos centro svarbą čia buvo pastatyta koplyčia. 2014 m. vasarą vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pašventino Kvintiškių Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčią. Koplyčia išsiskiria savo forma – ji primena popiežiaus mitrą.

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietą primena Kryžių kalną, nes čia gausu įvairių formų kryžių.   Teigiama, jog Ilgio ežero vanduo turi gydomųjų savybių, todėl žmonės iš čia parsiveža ežero vandens.

Kiekvienais metais birželio 30 dieną apsireiškimo vietoje prie Ilgio ežero vyksta šventė Švč. Mergelės Marijos garbei.

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta ir koplyčia

Utenos rajono savivaldybė

Giliausias Lietuvos ežeras – Tauragnas – lankytojus pasitinka Aukštaitijos nacionaliniame parke, Tauragnų miestelyje, nuo Utenos nutolusiame tik 15 kilometrų. Vingiuotos ežero linijos, aukšti krantai, skaidrus vanduo suteikia šiam gamtos stebuklui dar daugiau žavesio. Šio ežero pakrantė – gamtos mylėtojų vasaros šventovė. Čia susiburia šeimos su vaikais, draugai, žvejai, keliautojai.

Į pakrantės poilsiavietę „Tauragno slėnis“ atvykę poilsiautojai ir turistai, automobilius palikę stovėjimo aikštelėje, gali pasivaikščioti nutiestais takais, šlaite įrengtais laiptais su tarpinėmis aikštelėmis. Galima gėrėtis Tauragno ežero platybėmis nuo dviejų pontoninių lieptų su apžvalgos aikštelėmis. Prie trečio pontoninio tilto yra galimybė švartuoti valtis. Pakrantėje įrengtos 3 didelės pavėsinės, pastatyti lauko baldai, įrengta paplūdimio tinklinio aikštelė, persirengimo kabinos, vaikų žaidimų aikštelė. Poilsiavietės teritorija yra apšviesta šviestuvais.

Vanduo čia vėsus, nes giliausia Tauragno ežero vieta siekia net 62,1 m, tad jis įšyla ne taip greitai, net ir esant itin saulėtai vasarai. Pakrantė tinkama ir mankštai – čia malonu jausti žemę basomis kojomis, mat smėlėta pakrantė suteikia daugiau malonių pojūčių.

Mėlynas dangus, karšti saulės spinduliai, šalia esančio miško ramybė – visa tai ypatingos akimirkos prie vandens. Žiemą ant ežero ledo gausu žiemos žūklės gerbėjų, vertinančių galimybę ištraukti laimikį iš giliausio šalies ežero vandenų. Pačiūžų sportą mėgstantys žmonės nusivalo sniegą nuo tvirtai užšalusio ežero ir įsirengia mėgėjų poreikius atitinkančią čiuožyklą. Laisvės ir erdvės pojūtis – garantuotas!

Tauragno ežero pakrantė

Panevėžio apskritis

Rokiškio rajono savivaldybė

Buvusi dvaro sodyba su parku užima 12 ha. Žinoma, kad Tarnavos dvarą valdė Vaizenhofai. Dvaro rūmai baigia suirti, stovi be langų ir durų. Rūmai pastatyti ant kalvelės, aplinkui įkurtas didelis parkas su takais, vedančiais prie Rasų ežero. Čia priskaičiuojama 11 rūšių vietinių medžių, tarp jų yra ir senų. Auga aukštos ir drūtos kalninės guobos, sibirinės pušys, mažalapės liepos, baltosios tuopos, kanadinės tuopos, vakarinės tujos. Dvaro būklė prasta, parkas apleistas.