Vilniaus apskritis

Vilniaus miesto savivaldybė

Ankstyvuosiuose šaltiniuose Trijų Kryžių kalnas buvo vadinamas Kreivuoju arba Plikuoju. Kalnas esantis dešinėje Vilnios pusėje prie santakos su Nerimi yra iškilęs 162 m virš jūros lygio. Iš pietų ir pietvakarių jį juosia Vilnios ir Neries slėniai, iš pietų ir rytų pusės slėniu yra atskirti Bekešo ir Stalo kalnai, iš šiaurės rytų – dauba, vadinama Dainų slėniu. Kalno šlaitai gana statūs, viršuje yra 200 m ilgio ir 100 m pločio aikštelė, kurios šiaurės vakarų dalyje dabar stovi Trijų Kryžių paminklas.

1956 m. archeologas Adolfas Tautavičius Trijų Kryžių kalno šiaurės rytų pašlaitėje aptiko XIII-XIV a. sodybos pėdsakus. Tyrinėtojai R. Batūra, A. Tautavičius, N. Kitkauskas, S. Lasavickas, V. Daugutis ir kiti kėlė hipotezę, kad čia galėjo būti trečioji Vilniaus gynybinė pilis, vadinama Kreivąja. Ji buvo sudeginta per Vytauto ir Jogailos tarpusavio kovas 1390 m. ir nebeatstatyta. Archeologinių tyrimu metu 1989 m., kuriuos vykdė V. Daugutis, buvo aptikti medinių statinių likučiai, židinių vietos, puodų šukės.

XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje Vilniuje pilių teritorijoje buvo pastatyta karinė tvirtovė, ant Trijų Kryžių kalno buvo įrengta gynybinių įrenginių sistema. Vilniaus tvirtovė galutinai panaikinta tik 1878 m.

Trijų kryžių kalnas

Čia vyksta daugybė renginių ir koncertų. Bet reikia pripažinti, kad tai puiki vieta ir paprastomis dienomis. Kylant saulei ar jau nušvitus miesto šviesoms, čia atsiveria nuostabi miesto panorama. Esate neabejingas miesto panoramoms? Tuomet privalote aplankyti visus kalnus ir pasigrožėti Vilniumi iš aukštai: spalvingais žemaaukščio senamiesčio stogiais, miestą puošiančiais ir juosiančiais miškais, per Vilnių bėgančiomis žaismingomis upėmis. Žiūrite į Lietuvos sostinės širdį pulsuojančia gyvenimu, bet stovite gamtoje – tai ir yra tikroji Vilniaus magija. Ir ją pajusite tik užkopę į kalnų parką. O ten jau, pažadame, žingsnių neskaičiuosite, kojos pačios neš nuo vieno kraštovaizdžio prie kito.

Kalnų Parkas

Bernardinų sodas, anksčiau vilniečių vadintas Sereikiškių parku, įsikūręs pačiame Vilniaus centre tarp Gedimino pilies bokšto, Vilnelės ir Bernardinų vienuolyno.

Ypatinga parko erdvė – botanikos ekspozicija, skirta įamžinti XVIII a. čia buvusį vieną didžiausių sodų Rytų Europoje – Vilniaus universiteto botanikos sodą.

Šalia įėjimo į parką nuo Šv. Brunono gatvės pusės auga seniausias Vilniaus ąžuolas, kurio amžius siekia net 400 metų, o kairiajame Vilnios krante, netoli Liaudies kultūros centro, alma vilniečiams žinomas Minutės šaltinis, iki kurio veda laiptai su turėklais.

Bernardinų sodo istorija siekia XV amžių, kuomet į Vilnių pakviesti bernardinų vienuoliai pastatė Šv. Onos, Šv. Pranciškaus ir Bernardinų bažnyčių bei vienuolyno kompleksą, o pelkėtą ir šaltiniuotą plotą sukultūrino, įveisė sodus su tvenkiniais, kanalais ir derlingais daržais. Vėliau čia  dūzgė bitynas bei stovėjo oranžerija. Likusioje Vilnios vingio dalyje buvo pilies ūkio kiemas, vėliau vadintas Sereikiškių priemiesčiu, su užtvankomis, malūnais ir dirbtuvėmis.

2013 m., po ilgiau nei metus trukusios parko rekonstrukcijos, čia buvo atkurta autentiška XIX amžiaus aplinka atkartojus XIX a. pab. parkų įrenginėjimo stilių: sukūrus atvirų ir uždarų erdvių sistemą su žaliuojančiomis pievomis, įrengus menininko Alexanderio Strausso kurtą centrinę aikštę, rožyną bei XX a. alpinariumą su tvenkiniu. Parko pagrindiniame rožyne įrengtas grojantis ir šviečiantis fontanas, botanikos sodo augalų asortimentą papildė baseinėlyje įrengta vandens augalų ekspozicija, planuojama atnaujinti ir čia esantį alpinariumą. Šiuo laikotarpiu parkui sugrąžintas senasis, Bernardinų sodo, pavadinimas.

Šioje teritorijoje ne kartą keitėsi Vilnios vaga. Senoji tekėjo mūsų dienų centrinės parko alėjos ir vartų vietoje, dabartine Barboros Radvilaitės gatve, taip dalindama dabartinę parko teritoriją pusiau. Tik XIX amžiaus antroje pusėje senoji Vilnios vaga buvo galutinai užpilta.

Vilniaus Bernardinų sodas

Gedimino pilies kalno papėdėje esančio parko gilumoje gyvena trys šunys. Neišsigąskite, jie nei pasimetę, nei benamiai, nei laukiniai. Tai parke įkurdinta skulptūra, skirta pagerbti vienintelę lietuvišką šunų veislę – lietuvių skaliką. Skulptūros autoriai – Rimantas Keturka ir Feliksas Volčakas stengėsi skulptūroje idealiai atitikti tikrąjį lietuvių skaliko standartą. Lietuviškųjų skalinų veislė buvo išvesta iš įvairių vietinių šunų grupių, nuo senų laikų Lietuvoje naudojamų medžioklei. Rašytiniai šaltiniai teigia, kad Lietuvoje su skalikais medžiota jau 1566 metus. Viduramžiais kiekvienas laikė garbe auginti savo dvare gaują šios veislės šunų.

Skulptūra „Lietuvių skalikas“

Į Gedimino pilies kalno papėdę atsirėmęs stovi senojo arsenalo pastatas. Jame susitinka labai skirtingi poliai: senovę menantys daiktais ir ateities dizaino idėjos. Čia įsikūręs Lietuvos nacionalinio muziejus, kuriame saugoma daugiau nei 4 tūkstančiai archeologinių radinių, pasakojančių šalies istoriją ir priešistorę. Akimis keliaudami nuo vieno eksponato prie kito, keliausite ir amžiais, gyvenimo būdais ir socialiniais sluoksniai.

Senasis arsenalas

Vilniaus senamiestyje, B. Radvilaitės gatvėje, visų – tiek vaikų, tiek suaugusių – laukia pirmasis Lietuvoje Žaislų muziejus. Muziejaus patalpos suskirstytos į archeologinę erdvę, kurioje eksponuojami patys seniausi žaislai, etnografinę erdvę, skirtą XIX–XX a. pradžios žaislams, ir trečiąją erdvę, pristatančią šių dienų žaislus. Kolekciją sudaro tiek originalūs kūriniai, tiek jų kopijos. Pastarosioms skirtas ypatingas dėmesys, nes būtent jos leis įgyvendinti pagrindinę muziejaus idėją – liesti – imti – pažinti.

Žaislų muziejus – pirmasis Lietuvoje žaislams ir žaidimų paveldui skirtas ir į šeimą orientuotas edukacijos centras.

Žaislų muziejaus ekspozicijos plotas siekia 150 kv. m. Per metus čia apsilanko per 18 000 lankytojų. Muziejuje yra trys teminės ekspozicijos: „Seniausieji Lietuvos žaislai“, „Kelionė į akmens amžių“ ir „XX amžiaus prisiminimai“.

Viešoji įstaiga „Žaislų muziejus“ įsteigta 2010 m. kovo 8 d. archeologo Povilo Blaževičiaus ir jo žmonos Indrės Jovaišaitės-Blaževičienės pastangomis. Šiai iniciatyvai startą davė P. Blaževičiaus parengta disertacija „Žaislai ir žaidimai Lietuvoje XIII–XVII amžiais remiantis archeologiniais duomenimis“. Vilniaus miesto tarybai pritarus, muziejus visuomenei duris atvėrė 2012 m. gruodžio 7 dieną.

Pastatas, kuriame įsikūręs muziejus, buvo pastatytas maždaug XVII a. pabaigoje, XVIII a. čia jau stovėjo kanauninko Antonovičiaus gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, alaus darykla. 1785 m. juos nusipirko kanauninkas Rodkevičius, jo giminėms šis pastatas priklausė apie 150 metų.

Žaislų muziejus

Šis Vilniaus simbolis matyti iš daugelio Senamiesčio vietų ir yra vaizduojamas įvairiausiuose meno kūriniuose. Užlipus ant Gedimino kalno ar pakilus dar aukščiau - ant Gedimino bokšto apžvalgos aikštelės - atsiveria nuostabiausios Vilniaus panoramos ir auksiniai saulėlydžiai. Raudoni Vilniaus stogai, bažnyčių bokštai ir siauros gatvelės atrodo stulbinančiai. Gedmino bokšte pamatysite istorinę parodą, kurioje eksponuojami Vilniaus pilių rekonstrukcijos modeliai, ginkluotė ir senojo Vilniaus ikonografika.

Gedimino pilies bokštas yra vienintelis išlikęs Aukštutinės pilies įtvirtinimo bokštas. Legenda byloja, kad didysis kunigaikštis susapnavo ant kalvos staugiantį Geležinį Vilką, pranašaujantį apie didį miestą. Pirma čia buvo pastatyta medinė pilis, vėliau 1409 m. Vytautas Didysis pastatė mūrinę pilį. Kai pilis neteko savo paskirties ir apgriuvo, Gedimino bokštas buvo naudojamas įvairiai - 1838 m. čia įsikūrė pirmasis telegrafas Vilniuje. Prieš šimtmetį bokšto viršuje pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos vėliava. Vilniaus pilies muziejus buvo atidarytas 1960 m., o 1968 m. jis tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniu.

Gedimino pilies bokštas

Viena aukščiausių Vilniaus kalvų gerai paslėpta nuo praeivių akių nepriklausomoje Užupio respublikoje, bet vaizdai šioje vietoje atims žadą. Jei palypėsi laiptais už Užupio gimnazijos ir atrasi į kalvą vedantį keliuką, nereikės aukštai kopti. Prieš akis atsivers Gedimino bokštas ir gražiausi saulėlydžiai.

Altanos kalnas

Atrodo, kad šis pastatas lyg didysis brolis kantriai stovi, visiems gėrintis mažyte gotikine Onos bažnyčia. Tačiau Šv. Pranciškaus Asyžiečio arba tiesiog Bernardinų bažnyčia yra ne mažiau įdomi, o tikras jos grožis slepiasi viduje. Legenda byloja, kad vienuolių pamokslai čia surinkdavo minias. Jei čia užsuksite, pamatysite, kad ši legenda tebegyvuoja. Bernardinų parapija – itin didelė ir tvirta. Čia įkurtas choras, veikia biblioteka, renkasi savanoriai, rengiamos nuotraukų, tapybos ir kitų vizualiųjų menų parodos, o kiekvieną sekmadienį vyksta mišios gestų kalba. Beveik 17 metrų aukštyje įkurtoje palėpėje koncertuoja bernardinų grupės, o pačioje bažnyčioje muzika skamba ne tik pamaldų, bet ir koncertinių mišių metu. Per Kalėdas galima aplankyti gyvąją prakartėlę – čia vaikus džiugina asilėlis Valentinas ir 3 mielos avytes.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia

Tai – legendų kurstytoja. Gal dėl savo grožio, o gal dėl labai mažai žinomų faktų, bažnyčią supa legendos. Jei jau domėjotės šia vieta, tikriausiai girdėjote legendą apie Napoleoną. Esą lankydamasis Vilniuje liko taip sužavėtas gotikinio architektūros paminklo, kad sušuko: „Šią bažnyčią ant delno nusinešiu į Paryžių!“. Tik, deja, iš užkariautų kraštų į Prancūziją jis gabeno meno kūrinius, o maldų namais ne tik nesidomėjo, bet ir uždarinėjo. Šv. Onos bažnyčioje Napoleono armijos kariai įrengė sandėlį, laikė arklius. Kitą legendą sunkiau paneigti. Bažnyčios architektas iki šiol yra nežinomas, tik sienoje įmūrytos 2 plytos su meistrų ženklais, kurių niekam nepavyko iššifruoti. Pasakojama, kad autoriai – pagyvenęs meistras Vaitiekus ir jaunas pameistrys Jonas, sukritikavęs nuobodžius mokytojo pamatus. Įsižeidęs meistras paliko darbus jaunuoliui, kuris ant lygios apatinės dalies sumūrijo lengvą viršutinę dalį, figūrinius stulpelius ir tris grakščius fasado bokštus. Vaitiekų tuomet apėmė pavydas ir jis nustūmė savo mokinį nuo bažnyčios viršaus.

Šv. Onos bažnyčia

Valdovų rūmai – politinis, diplomatinis, administracinis ir kultūrinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras, gyvavęs XV–XVII a. pirmoje pusėje.

XIX a. pradžioje carinės Rusijos administracijos iniciatyva Lietuvos valdovų rezidencija buvo sunaikinta ir atkurta tik 2013 m.

Šiame muziejuje galima apžiūrėti keturias nuolatines ekspozicijas, pristatančias šios istorinės rezidencijos funkcijas.

Gausūs radiniai kartu su rūmų raidos maketais ir ikonografine medžiaga yra rodomi Rūmų istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijoje (I maršrutas). Rūmų atkurtų istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicija (II maršrutas) lankytojus atves į reprezentacines menes, kuriose lankytojai gali pasigrožėti atkurtais istoriniais vėlyvosios gotikos, renesanso ir ankstyvojo baroko reprezentaciniais interjerais, taip pat į specialią lobyno salę.

III maršrutą sudaro renginių salė ir trys ekspozicijos (ginkluotė, kasdienybė, muzika). Pastarojoje muziejaus lankytojai supažindinami su Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių pilies ir rūmų įtvirtinimais bei ginkluotės kolekcija. Kita ekspozicija atskleidžia Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pilies ir rūmų gyventojų kasdienybę. Ekspozicija pasakoja apie rūmų virtuvės struktūrą ir valgymo ypatumus. Greta rūmų lankytojai gali pasimėgauti muzikinio paveldo ir muzikavimo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose tradicijomis, kurios pristatomos maršruto pabaigoje esančioje renginiams skirtoje salėje.

IV-jame maršrute įsikūręs Muziejaus parodų centras, kuriame eksponuojamos reikšmingos nacionalinės ir tarptautinės parodos.

Istorinėje vietoje,  Valdovų rūmų teritorijoje, IV–VIII a. buvo įsikūrusi gyvenvietė su mediniais statiniais, XIII a. antroje pusėje dalis gyvenvietės virto mūro pilimi. XIV a. pirmoje pusėje ji tapo svarbiausiu statiniu mūro siena juosiamoje didelėje Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Nuo pirmųjų Gediminaičių dinastijos atstovų laikų čia rezidavo beveik visi Lietuvos valdovai. Jie ne kartą plėtė mūro pilį, o XV a. pab. buvo pradėta jos esminė rekonstrukcija.

Iš pradžių turėjusi gotikos bruožų, XVI a. reprezentacinė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija tapo ištaigingais renesansiniais rūmais. XVII a. pirmoje pusėje jie įgijo ir ankstyvojo baroko požymių. Vilnius tuo metu buvo vienu iš didžiausių Vidurio Rytų Europos centrų. XVII a. vid. Maskvos kariuomenė rūmus nuniokojo, o XVIII a. pab. – XIX a. pr. ir visiškai sugriovė.