Vilniaus apskritis

Vilniaus miesto savivaldybė

Vilniaus universitetas – vienas seniausių pasaulio universitetų. Jame  veikia 12 fakultetų, mokosi apie 23 tūkstančiai studentų. Senuosiuose Vilniaus universiteto rūmuose yra įsikūrusi universiteto administracija ir 3 fakultetai: istorijos, filologijos bei filosofijos. Čia veikia ir biblioteka, įkurta 1570-ais metais. Joje sukaupta daugiau negu 5 milijonai spaudinių ir senųjų rankraščių. Tarp jų – vienas iš dviejų pasaulyje žinomų pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – egzempliorių originalas.

Vilniaus universitetas – vienas seniausių universitetų Rytų Europoje – buvo įkurtas tuo metu, kai Lietuvoje išplito reformacijos judėjimas, ir kovai su reformacija buvo pakviesti vienuoliai jėzuitai. Jėzuitų ordino vienuoliai greitai perėmė į savo rankas švietimą. 1569 metais jie įkūrė kolegiją, o 1579-aisiais – Vilniaus universitetą.

Vilniaus universiteto kompleksas formavosi kelis šimtmečius, todėl jį sudaro gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo architektūros pastatai. Viduramžių rūmų architektūra kontrastuoja su linksma studentiška atmosfera. Spalvingumo suteikia trylika vidinių kiemų, arkados ir galerijos. Kiemai pavadinti žymių universiteto auklėtinių ir profesorių vardais, Didžiajame kieme jiems atminti įrengtos memorialinės lentos.

Vilniaus universiteto rūmų ansamblis

19 a. pirmoje pusėje Vilniui priklausiusius žibintus aptarnaudavo 15-20 žibintininkų. Skulptūra, kurią rasite Šv. Jono gatvėje, vaizduojamas būtent šios seniai išnykusios profesijos atstovas – žibintininkas. Skulptūros autorius – Vytautas Nalivaika.

Skulptūra „Žibintininkas“

Šachmatų lenta ant drambliukų galvų – tokią skulptūrą atrasite giliame Senamiesčio kiemelyje su vaizdu į pezidentūros kiemą. „Alumnato drambliukus“ 1985 m iš balto cemento sukūrė skulptorius Vytenis Jankūnas. Nestandartinė šachmatų lenta atsirado tikslingai – tais laikais gretimame pastate veikė šachmatininkų klubas, kuris ir užsakė skulptoriui sukurti lauko šachmatų staliuką.

Skulptūra „Alumnato drambliukai“

Šiame name 1629 m. Darata Točycka įsteigė pamaldžių našlių ir netekėjusių merginų, vadinamų devotkomis (nuo lotyniško žodžio devota – pamaldi, atsidavusi Dievui) arba davatkomis, bendrabutį. Tuo metu čia gyveno septynios davatkos. Šios moterys melsdavosi šalia esančioje Šv. Jono bažnyčioje, ten patarnaudavo. Namą vėliau įsigijęs verslininkas Šulcas įsipareigojo davatkų bendrabutį išlaikyti. Per karą su Maskva namas buvo sugriautas, o jo savininkas žuvo. Šv. Jono bažnyčios davatkų bendrabučio istorija tuo ir baigėsi, nors namas buvo sėkmingai atstatytas kitų savininkų.

XIX a. Davatkų bendrabutis

Viena gražiausių vietų pažvelgti į Vilniaus Senamiesčio stogus iš paukščio skrydžio –  XVII a. Šv. Jonų bažnyčios varpinė. 193 autentiški mediniai laipteliai arba modernus liftas pakylėja į 45 metrų aukštyje esančią apžvalgos aikštelę.

Iš aukščiausio Senamiesčio pastato atsiveria įspūdingi vaizdai į gražiąją Šv. Onos bažnyčią, Gedimino bokštą ar seniausią mieste Pilies gatvę.

Šv. Jonų bažnyčios varpinė

Šventosios dvasios arba trumpiau tiesiog Dominikonų bažnyčia išore mažai skiriasi nuo kitų. Bet viduje… o ten visai kita istorija! Gausybė portalo kartušų su herbais, freskomis išdabintos sienos, šešiolika altorių, fantastiški vargonai ir prieš jus – viena puošniausių Vilniaus brandžiojo bei vėlyvojo baroko bažnyčių. Užėję apsidairykite: šis rokoko puošybos interjeras laikomas vienu vertingiausių iš visų Lietuvos bažnyčių. Jei užsuksite mišių metu – įsiklausykite. Iki šiol mišios vyksta tik lenkų kalba, tai – lenkų katalikų bendruomenės namai. Nusileidę į rūsius, aptiktumėte išlikusius žmonių palaikus – karų ar epidemijų aukas. Atlikus apžiūrą, buvo rastos net 23 mumijos: moterys, vyrai, vaikai. O jei pavyktų nužengti atgal į 1993 metus čia sutiktumėte popiežių Joną Paulių II – tuomet viešėdamas Lietuvoje jis lankėsi ir šioje bažnyčioje.

Šventosios dvasios bažnyčia

Literatų gatvė visada sulaukia didelio lietuvių ir užsienio turistų susidomėjimo. Tad be abejonės, tai viena iš lankomiausių Vilniaus senamiesčio vietų. Manoma, kad Literatų gatvė šį savo pavadinimą gavo tik XIX a. pirmojoje pusėje šios gatvės pradžioje gyvenusio rašytojo Adomo Mickevičiaus garbei. Tai liudija ir trys lentos ant namo sienos su užrašais lietuvių, rusų bei lenkų kalbomis.

2008 metais grupei menininkų kilo mintis atgaivinti šią gatvę ir papuošti ją meno kūriniais, susijusiais su literatais. Gatvėje buvo iškilmingai atidengta siena, kurioje dailininkai ir kitų sričių menininkai du metus kūrė metalo, medžio, stiklo ir kitas plokšteles ar nedidelės apimties kitokius objektus, kurie iki šių dienų puošia Literatų gatvę.

Literatų gatvėje veikia ir Modernaus meno centras (Literatų g. 8).

XVIII a. pabaigos dokumentuose Literatų gatvė vadinama Šv. Mykolo skersgatviu. XIX a. viduryje atsiranda naujas pavadinimas – Pokrovo, susijęs su kadaise, XIV – XVI a., Literatų gatvės gale stovėjusia Pokrovo cerkve (šiuo metu – Švietimo ministerijos rūmai). Dabartinį savo pavadinimą gatvė gauna tik XX a. pradžioje dėl čia buvusių spaustuvių ir knygynėlių.

Dar viena versija dėl Literatų gatvės pavadinimo kilmės yra susijusi su rašytoju Adomu Mickevičiumi. Šioje gatvėje, keturių aukštų namo palėpėje, jis nuomojosi butą. Jame poetas glaudėsi ir per 1823 m. įvykius, kai Vilniuje buvo suimami filomatai, kol spalį buvo areštuotas ir nugabentas kalėti į Bazilijonų vienuolyną.

Literatų gatvė

Čia apsilankę galėsite ne tik pasidairyti į įspūdingus gamtos stebuklus, bet ir susipažinti su Baltijos gintaro susidarymo eiga, menininkų demonstruojamu gintaro apdirbimo procesu, paliesti natūralų gintaro gabalą ir sužinoti, kaip atskirti tikrą gintarą nuo netikro. Taip pat paragauti ypatingo gėrimo su gintaru! Mintimis nusikelti ne tik į tolimus dinozaurų laikus, bet ir Lietuvos praeitį: muziejuje pasakojama apie gintaro vaidmenį senovės pagonių apeigose, jo simbolinę reikšmę. Gintaro muziejus-galerija įsikūrusi sostinės širdyje, akis glostančiame, istorija alsuojančiame Senamiestyje.

Gintaro muziejus-galerija

Galerija įkurta grafų Chodkevičių rūmuose. Čia nuolatinėje ekspozicijoje galima nuosekliai ir išsamiai susipažinti su Lietuvos dailės raida nuo XVI a. iki XX a. pradžios. Galerijoje nuolat rengiamos kitos ekspozicijos, kultūros vakarai, klasikinės muzikos koncertai. Pasimatuokite, ar tikrų ir patiktų didikų gyvenimas, vaikščiojimas po rūmų menes, aptarinėjant čia pat kabančius vietinių menininkų nutapytus paveikslus.

Vilniaus paveikslų galerija

Stiklo kvartalas susikūrė 2018-ųjų spalį Stiklių, M. Antokolskio, Gaono ir Žydų gatvių teritorijoje. Stiklo kvartalo bendruomenės tikslas – rengti kultūrinius maršrutus, pasakoti paslėptas įvairių Vilniaus senamiesčio vietų istorijas, kurti tradicijas, gerinti kvartalo infrastruktūrą, pritraukti investuotojus, taip pat – miesto gyventojus ir svečius čia kultūringai praleisti laisvalaikį.

Šios bendruomenės asociacijos veikla yra savanoriška.

Jau daugiau nei 600 metų skaičiuojantis kvartalas, kadaise užėmęs didžiąją dabartinio senamiesčio dalį, buvo žydų gyvenamoji vieta, auksakalių, stiklapūčių, amatininkų ir finansininkų miestelis. 1495 m. čia buvo įkurta auksakalių gildija, 1547 m. – pirmoji LDK stiklo manufaktūra.

Stiklo kvartalo pavadinimas gimė 2018 m., susikūrus tvirtai bendruomenei, primindamas laikus, kai čia driekėsi net trys gatvės, kurioms buvo suteiktas „stiklo“ pavadinimas; Stiklo 1-oji, Stiklo 2-oji ir Stiklo 3-oji g.

Tarsi paslėptas tarp didžiųjų miesto gatvių kvartalas iki šiol glaudžia juvelyrus, vietos menininkų, amatininkų krautuvėles ir dirbtuves, jaukius restoranus, kamerinį orkestrą, meno galerijas ir vieną seniausių, iki šiol veikiančių, viešbučių  – viešbutį „Stikliai“.

Stiklo kvartalas

Katedros aikštėje galima rasti dar vieną plytelę – dvi dideles, stovinčio žmogaus pėdas. Tai Baltijos keliui atminti skirta plytelė, kurią sukūrė Gitenis Umbrasas, o į grindinį ją įmontavo Vilniaus, Rygos ir Talino miestų vadovai. Po plytele užkasta atminimo kapsulė su atmintuke įrašytu tekstu ateinančioms kartoms. Nežinomo Baltijos kelio dalyvio pėdas „pasimatuoti“ gali visi, tam jos ir padarytos didelės, kad kiekvienas norintis savo kojas į pėdas įdėti galėtų.

Šią plytelę rasite netoli varpinės.