Vilnius

Šis Vilniaus simbolis matyti iš daugelio Senamiesčio vietų ir yra vaizduojamas įvairiausiuose meno kūriniuose. Užlipus ant Gedimino kalno ar pakilus dar aukščiau - ant Gedimino bokšto apžvalgos aikštelės - atsiveria nuostabiausios Vilniaus panoramos ir auksiniai saulėlydžiai. Raudoni Vilniaus stogai, bažnyčių bokštai ir siauros gatvelės atrodo stulbinančiai. Gedmino bokšte pamatysite istorinę parodą, kurioje eksponuojami Vilniaus pilių rekonstrukcijos modeliai, ginkluotė ir senojo Vilniaus ikonografika. Gedimino pilies bokštas yra vienintelis išlikęs Aukštutinės pilies įtvirtinimo bokštas. Legenda byloja, kad didysis kunigaikštis susapnavo ant kalvos staugiantį Geležinį Vilką, pranašaujantį apie didį miestą. Pirma čia buvo pastatyta medinė pilis, vėliau 1409 m. Vytautas Didysis pastatė mūrinę pilį. Kai pilis neteko savo paskirties ir apgriuvo, Gedimino bokštas buvo naudojamas įvairiai - 1838 m. čia įsikūrė pirmasis telegrafas Vilniuje. Prieš šimtmetį bokšto viršuje pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos vėliava. Vilniaus pilies muziejus buvo atidarytas 1960 m., o 1968 m. jis tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniu.

Valdovų rūmai – politinis, diplomatinis, administracinis ir kultūrinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras, gyvavęs XV–XVII a. pirmoje pusėje. XIX a. pradžioje carinės Rusijos administracijos iniciatyva Lietuvos valdovų rezidencija buvo sunaikinta ir atkurta tik 2013 m. Šiame muziejuje galima apžiūrėti keturias nuolatines ekspozicijas, pristatančias šios istorinės rezidencijos funkcijas. Gausūs radiniai kartu su rūmų raidos maketais ir ikonografine medžiaga yra rodomi Rūmų istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijoje (I maršrutas). Rūmų atkurtų istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicija (II maršrutas) lankytojus atves į reprezentacines menes, kuriose lankytojai gali pasigrožėti atkurtais istoriniais vėlyvosios gotikos, renesanso ir ankstyvojo baroko reprezentaciniais interjerais, taip pat į specialią lobyno salę. III maršrutą sudaro renginių salė ir trys ekspozicijos (ginkluotė, kasdienybė, muzika). Pastarojoje muziejaus lankytojai supažindinami su Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių pilies ir rūmų įtvirtinimais bei ginkluotės kolekcija. Kita ekspozicija atskleidžia Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pilies ir rūmų gyventojų kasdienybę. Ekspozicija pasakoja apie rūmų virtuvės struktūrą ir valgymo ypatumus. Greta rūmų lankytojai gali pasimėgauti muzikinio paveldo ir muzikavimo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose tradicijomis, kurios pristatomos maršruto pabaigoje esančioje renginiams skirtoje salėje. IV-jame maršrute įsikūręs Muziejaus parodų centras, kuriame eksponuojamos reikšmingos nacionalinės ir tarptautinės parodos. Istorinėje vietoje, Valdovų rūmų teritorijoje, IV–VIII a. buvo įsikūrusi gyvenvietė su mediniais statiniais, XIII a. antroje pusėje dalis gyvenvietės virto mūro pilimi. XIV a. pirmoje pusėje ji tapo svarbiausiu statiniu mūro siena juosiamoje didelėje Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Nuo pirmųjų Gediminaičių dinastijos atstovų laikų čia rezidavo beveik visi Lietuvos valdovai. Jie ne kartą plėtė mūro pilį, o XV a. pab. buvo pradėta jos esminė rekonstrukcija. Iš pradžių turėjusi gotikos bruožų, XVI a. reprezentacinė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija tapo ištaigingais renesansiniais rūmais. XVII a. pirmoje pusėje jie įgijo ir ankstyvojo baroko požymių. Vilnius tuo metu buvo vienu iš didžiausių Vidurio Rytų Europos centrų. XVII a. vid. Maskvos kariuomenė rūmus nuniokojo, o XVIII a. pab. – XIX a. pr. ir visiškai sugriovė.

Vilniaus TV bokštas yra aukščiausias statinys mūsų šalyje ir teisėtai užima garbingą vietą tarp aukščiausių pasaulio televizijos bokštų. Pagal aukštį jis yra 8-as Europoje ir 26-as pasaulyje. 165 m aukštyje esančioje TV bokšto žiedinėje dalyje – 19-ame bokšto aukšte (55-ame aukšte lyginant su daugiabučiais pastatais) įrengta besisukanti apžvalgos aikštelė. Esant giedram orui Vilniaus miestas ir jo apylinkės pro restorano langus matomos net 50 km spinduliu.

Bernardinų sodas, anksčiau vilniečių vadintas Sereikiškių parku, įsikūręs pačiame Vilniaus centre tarp Gedimino pilies bokšto, Vilnelės ir Bernardinų vienuolyno. Ypatinga parko erdvė – botanikos ekspozicija, skirta įamžinti XVIII a. čia buvusį vieną didžiausių sodų Rytų Europoje – Vilniaus universiteto botanikos sodą. Šalia įėjimo į parką nuo Šv. Brunono gatvės pusės auga seniausias Vilniaus ąžuolas, kurio amžius siekia net 400 metų, o kairiajame Vilnios krante, netoli Liaudies kultūros centro, alma vilniečiams žinomas Minutės šaltinis, iki kurio veda laiptai su turėklais. Bernardinų sodo istorija siekia XV amžių, kuomet į Vilnių pakviesti bernardinų vienuoliai pastatė Šv. Onos, Šv. Pranciškaus ir Bernardinų bažnyčių bei vienuolyno kompleksą, o pelkėtą ir šaltiniuotą plotą sukultūrino, įveisė sodus su tvenkiniais, kanalais ir derlingais daržais. Vėliau čia dūzgė bitynas bei stovėjo oranžerija. Likusioje Vilnios vingio dalyje buvo pilies ūkio kiemas, vėliau vadintas Sereikiškių priemiesčiu, su užtvankomis, malūnais ir dirbtuvėmis. 2013 m., po ilgiau nei metus trukusios parko rekonstrukcijos, čia buvo atkurta autentiška XIX amžiaus aplinka atkartojus XIX a. pab. parkų įrenginėjimo stilių: sukūrus atvirų ir uždarų erdvių sistemą su žaliuojančiomis pievomis, įrengus menininko Alexanderio Strausso kurtą centrinę aikštę, rožyną bei XX a. alpinariumą su tvenkiniu. Parko pagrindiniame rožyne įrengtas grojantis ir šviečiantis fontanas, botanikos sodo augalų asortimentą papildė baseinėlyje įrengta vandens augalų ekspozicija, planuojama atnaujinti ir čia esantį alpinariumą. Šiuo laikotarpiu parkui sugrąžintas senasis, Bernardinų sodo, pavadinimas. Šioje teritorijoje ne kartą keitėsi Vilnios vaga. Senoji tekėjo mūsų dienų centrinės parko alėjos ir vartų vietoje, dabartine Barboros Radvilaitės gatve, taip dalindama dabartinę parko teritoriją pusiau. Tik XIX amžiaus antroje pusėje senoji Vilnios vaga buvo galutinai užpilta.

Aušros vartai – kelias į miesto širdį. Todėl tai buvo labiausiai atakuojama Vilniaus vieta. 1799 metais Rusijos imperija sugriovė gynybinę sieną, tačiau Aušros vartų nelietė. Manoma, bijojo šventojo paveikslo. Jis – vienas iš nedaugelio Mergelės Marijos atvaizdų be kūdikio. Kaip stebuklingas garbinamas jau šimtus metų, nors iš pradžių buvo tik paprastas paveikslas, kabojęs sienos nišoje, nuo lietaus ir sniego saugomas tik langinių. Tai, kas nutiko, kad net didžiulės kariuomenės nedrįsdavo griauti koplyčios? Pasakojama, kad po Mergelės Marijos malonės stebuklingai prisikėlė iš 2 aukšto iškritęs vaikas. Kitą koplyčioje aplankė angelai ir pažadėjo didžią ateitį. Pranašystei išsipildžius, užaugęs vaikas nuolat siuntė dovanas – viena jų, grandinėlė, tebekabo koplyčioje. Priešingas likimas ištikdavo nusidėjėlius. Pavyzdžiui, rusų karys, šaipęsis iš paveikslo ir ketinęs jį apvogti, nematomos jėgos buvo taip stipriai sviestas nuo Marijos atvaizdo, kad iš vyro liko tik dėmė. Nenuostabu, kad iki šių dienų čia buriasi tikintieji. Tiesa, dabar tai daryti kur kas paprasčiau. Seniau į koplyčią buvo patenkama tik iš vienuolyno sodo, o pasauliečiai, ypač moterys, į ją nebuvo leidžiami. Tik ar įmanoma sulaikyti žmonės, meldžiančius stebuklo? Todėl dabar koplyčia įrengta taip, kad į stebuklą būtų galima pažvelgti ir iš gatvės.

Stiklo kvartalas susikūrė 2018-ųjų spalį Stiklių, M. Antokolskio, Gaono ir Žydų gatvių teritorijoje. Stiklo kvartalo bendruomenės tikslas – rengti kultūrinius maršrutus, pasakoti paslėptas įvairių Vilniaus senamiesčio vietų istorijas, kurti tradicijas, gerinti kvartalo infrastruktūrą, pritraukti investuotojus, taip pat – miesto gyventojus ir svečius čia kultūringai praleisti laisvalaikį. Šios bendruomenės asociacijos veikla yra savanoriška. Jau daugiau nei 600 metų skaičiuojantis kvartalas, kadaise užėmęs didžiąją dabartinio senamiesčio dalį, buvo žydų gyvenamoji vieta, auksakalių, stiklapūčių, amatininkų ir finansininkų miestelis. 1495 m. čia buvo įkurta auksakalių gildija, 1547 m. – pirmoji LDK stiklo manufaktūra. Stiklo kvartalo pavadinimas gimė 2018 m., susikūrus tvirtai bendruomenei, primindamas laikus, kai čia driekėsi net trys gatvės, kurioms buvo suteiktas „stiklo“ pavadinimas; Stiklo 1-oji, Stiklo 2-oji ir Stiklo 3-oji g. Tarsi paslėptas tarp didžiųjų miesto gatvių kvartalas iki šiol glaudžia juvelyrus, vietos menininkų, amatininkų krautuvėles ir dirbtuves, jaukius restoranus, kamerinį orkestrą, meno galerijas ir vieną seniausių, iki šiol veikiančių, viešbučių – viešbutį „Stikliai“.

Vilniaus universitetas – vienas seniausių pasaulio universitetų. Jame veikia 12 fakultetų, mokosi apie 23 tūkstančiai studentų. Senuosiuose Vilniaus universiteto rūmuose yra įsikūrusi universiteto administracija ir 3 fakultetai: istorijos, filologijos bei filosofijos. Čia veikia ir biblioteka, įkurta 1570-ais metais. Joje sukaupta daugiau negu 5 milijonai spaudinių ir senųjų rankraščių. Tarp jų – vienas iš dviejų pasaulyje žinomų pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – egzempliorių originalas. Vilniaus universitetas – vienas seniausių universitetų Rytų Europoje – buvo įkurtas tuo metu, kai Lietuvoje išplito reformacijos judėjimas, ir kovai su reformacija buvo pakviesti vienuoliai jėzuitai. Jėzuitų ordino vienuoliai greitai perėmė į savo rankas švietimą. 1569 metais jie įkūrė kolegiją, o 1579-aisiais – Vilniaus universitetą. Vilniaus universiteto kompleksas formavosi kelis šimtmečius, todėl jį sudaro gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo architektūros pastatai. Viduramžių rūmų architektūra kontrastuoja su linksma studentiška atmosfera. Spalvingumo suteikia trylika vidinių kiemų, arkados ir galerijos. Kiemai pavadinti žymių universiteto auklėtinių ir profesorių vardais, Didžiajame kieme jiems atminti įrengtos memorialinės lentos.

Pūčkorių atodanga – įspūdingiausia ir aukščiausia atodanga Lietuvoje. Atodangos aukštis – 65 metrai, plotis – 260 metrų. Šis unikalus geologinis objektas dar 1974 metais buvo paskelbtas gamtos paminklu. Šiandien atodanga saugoma Pavilnių regioniniame parke, Pūčkorių kraštovaizdžio draustinyje. Pūčkoriai ir jų apylinkės – Pavilnių regioninio parko pasididžiavimas, žinomiausias ir lankomiausias objektas. Nuo atodangos atsiveria įstabi Vilniaus apylinkių panorama: matosi Vilnios upės vingiai, Pavilnių regioninio parko kalvos ir miškai, Pūčkorių dvaras, buvusi patrankų liejykla. Šiek tiek tolėliau – Belmonto malūno senosios užtvankos liekanos. Iki šių dienų išliko prie Pūčkorių atodangos esančios tarpukario laikotarpio Lenkijos kariuomenės gynybinių įrenginių liekanos: apkasai, tranšėjos, gelžbetoninis bunkeris. 2013 m. buvo atidarytas sutvarkytas Pūčkorių atodangos apžvalgos takas. Nuo tada lankytojus čia pasitinka platūs laiptai, pasivaikščiojimui skirti mediniai takai, terasos, staliukai, pavėsinės. Šis takas pritaikytas ir neįgaliesiems. Keliaujant vaizdingu Pūčkorių pažintiniu taku, Pūčkorių atodangą galima apžiūrėti tiek iš viršaus, tiek iš apačios. Dėl nuostabių vaizdų, geros įrangos ir patogaus privažiavimo Pūčkorių atodanga gausiai lankoma visus metus. Pūčkorių atodanga yra Vilniaus miesto rytiniame pakraštyje, Naujosios Vilnios seniūnijoje, dešiniajame Vilnios krante, šalia Stepono Batoro gatvės. Pažymėtina tai, kad Pūčkorių atodanga keičiasi. Vilnios slėnio dešiniajame šlaite nuolat yra skardingas ruožas. Nestabilią jo būseną skatina upės erozija. Atodangoje regima senojo (Medininkų) apledėjimo nuogulų storymė, suraukšlėta paskutiniojo (Nemuno) ledyno. Akivaizdu, kad slinkdamas ledynas užgriebė priešpaskutiniojo ledynmečio suformuotas morenines bei tarpmorenines uolienas (moreninį priemolį su rieduliais, žvyrą, smėlį, aleuritą, molį ir kt.) ir jas permaišė.

Vingio parkas – vilniečių mėgstama pasivaikščiojimų, pasivažinėjimų dviračiais ar riedučiais vieta. Parko centre esančioje estradoje vyksta įvairūs renginiai: koncertai, minimos šventės. 1988 m. stadione, prie estrados, vyko Sąjūdžio mitingai, o 1993 m. popiežius Jonas Paulius II laikė mišias. Čia esanti estrada yra mačiusi ne tik Lietuvos muzikos atlikėjus, čia koncertavo ir pasaulinio garso žvaigždės. Parke, gamtos apsuptyje, taip malonu atsipalaiduoti ir pasinerti į koncertų metu skambančios muzikos garsus arba praleisti laiką su draugais. Dienos metu čia dažnai renkasi tiek jaunimas, tiek vyresnio amžiaus žmonės tiesiog norėdami pailsėti ir pasėdėti ant žolės. Vasaros metu parkas pagyvėja, jo centre šiltuoju metų laiku veikia vaikams skirti atrakcionai, kelios kavinės, sportinio inventoriaus nuomos punktas ir nedidelis zoologijos sodas. Į Vingio parką galima patekti pro du įėjimus: iš M. K. Čiurlionio ir iš Birutės gatvės. Netoliese, einant iš M. K. Čiurlionio gatvės pusės, stovi klasicistinė koplyčia, o šalia jos yra įsikūrę vokiečių karių kapai.

Lukiškių aikštė – XIX a. susiformavusi miesto erdvė Vilniaus centre. LDK laikais aikštės teritorija buvo Vilniaus priemiesčio zonoje. 1860 m. teritorija paversta didele turgaviete ir pradėta integruoti į miestą. 1920 m. buvo padėtas paminklinis akmuo, skirtas čia nužudytiems 1863 m. sukilėliams atminti. 1920 m. lenkų okupacijos metu aikštė pervadinta J. Pilsudskio vardu, o sovietų okupacijos periodu tapo Tarybų, vėliau – Lenino aikšte. 1991 m. išmontavus Lenino paminklą visuomenėje kilo daug diskusijų dėl šios erdvės paskirties, 2007 m. Vilniaus miesto savivaldybė surengė kūrybines dirbtuves aikštės paskirties paieškoms, o 2008 m. surengtas konkursas simbolio „Laisvė“ sukūrimui ir aikštės erdvės sutvarkymui. Pirmą kartą per visą Nepriklausomybės laikotarpį vykusi aikštės rekonstrukcija užtruko pusantrų metų. 2017 m. lapkričio mėnesį atidaryta atnaujinta Lukiškių aikštė. Architektai G. Čaikauskas ir L. Naujokaitis pristatė naują Lukiškių aikštės sutvarkymo idėją ir koncepciją, atnaujinta aikštė tapo ir reprezentatyvi, ir jauki miestiečių susibūrimų vieta, kurioje daug žaliųjų erdvių ir vietos iškilmingoms Lietuvos šventėms, minėjimams.