Vilnius
Šiandien Lietuvos sostinė - šiuolaikiška kryptis norintiems atrasti aktyvų meno ir kultūros gyvenimą, nuostabią gamtos ir urbanistikos harmoniją bei architektūrinius šedevrus. Vilniuje žaliųjų erdvių rasite triskart daugiau nei Amsterdame, Berlyne ar Varšuvoje - čia jos užima beveik pusę miesto ploto. Vilnius gali pasigirti švariausiu oru iš visų didžiųjų Europos Sąjungos miestų. Geriamasis vanduo taip pat vienas švariausių Europoje. Todėl čia gera derinti darbą su poilsiu - net per trumpą pertrauką tarp darbų galima mėgautis gamtos privalumais. O aplankyti Vilniuje ir aplink jį tikrai yra ką!
Populiarios vietos
Daugiausiai turistų lankomos ir mėgiamos vietos
Gedimino pilies bokštas
Šis Vilniaus simbolis matyti iš daugelio Senamiesčio vietų ir yra vaizduojamas įvairiausiuose meno kūriniuose. Užlipus ant Gedimino kalno ar pakilus dar aukščiau - ant Gedimino bokšto apžvalgos aikštelės - atsiveria nuostabiausios Vilniaus panoramos ir auksiniai saulėlydžiai. Raudoni Vilniaus stogai, bažnyčių bokštai ir siauros gatvelės atrodo stulbinančiai. Gedmino bokšte pamatysite istorinę parodą, kurioje eksponuojami Vilniaus pilių rekonstrukcijos modeliai, ginkluotė ir senojo Vilniaus ikonografika.
Gedimino pilies bokštas yra vienintelis išlikęs Aukštutinės pilies įtvirtinimo bokštas. Legenda byloja, kad didysis kunigaikštis susapnavo ant kalvos staugiantį Geležinį Vilką, pranašaujantį apie didį miestą. Pirma čia buvo pastatyta medinė pilis, vėliau 1409 m. Vytautas Didysis pastatė mūrinę pilį. Kai pilis neteko savo paskirties ir apgriuvo, Gedimino bokštas buvo naudojamas įvairiai - 1838 m. čia įsikūrė pirmasis telegrafas Vilniuje. Prieš šimtmetį bokšto viršuje pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos vėliava. Vilniaus pilies muziejus buvo atidarytas 1960 m., o 1968 m. jis tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniu.
Valdovų rūmai
Valdovų rūmai – politinis, diplomatinis, administracinis ir kultūrinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras, gyvavęs XV–XVII a. pirmoje pusėje.
XIX a. pradžioje carinės Rusijos administracijos iniciatyva Lietuvos valdovų rezidencija buvo sunaikinta ir atkurta tik 2013 m.
Šiame muziejuje galima apžiūrėti keturias nuolatines ekspozicijas, pristatančias šios istorinės rezidencijos funkcijas.
Gausūs radiniai kartu su rūmų raidos maketais ir ikonografine medžiaga yra rodomi Rūmų istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijoje (I maršrutas). Rūmų atkurtų istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicija (II maršrutas) lankytojus atves į reprezentacines menes, kuriose lankytojai gali pasigrožėti atkurtais istoriniais vėlyvosios gotikos, renesanso ir ankstyvojo baroko reprezentaciniais interjerais, taip pat į specialią lobyno salę.
III maršrutą sudaro renginių salė ir trys ekspozicijos (ginkluotė, kasdienybė, muzika). Pastarojoje muziejaus lankytojai supažindinami su Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių pilies ir rūmų įtvirtinimais bei ginkluotės kolekcija. Kita ekspozicija atskleidžia Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pilies ir rūmų gyventojų kasdienybę. Ekspozicija pasakoja apie rūmų virtuvės struktūrą ir valgymo ypatumus. Greta rūmų lankytojai gali pasimėgauti muzikinio paveldo ir muzikavimo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose tradicijomis, kurios pristatomos maršruto pabaigoje esančioje renginiams skirtoje salėje.
IV-jame maršrute įsikūręs Muziejaus parodų centras, kuriame eksponuojamos reikšmingos nacionalinės ir tarptautinės parodos.
Istorinėje vietoje, Valdovų rūmų teritorijoje, IV–VIII a. buvo įsikūrusi gyvenvietė su mediniais statiniais, XIII a. antroje pusėje dalis gyvenvietės virto mūro pilimi. XIV a. pirmoje pusėje ji tapo svarbiausiu statiniu mūro siena juosiamoje didelėje Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Nuo pirmųjų Gediminaičių dinastijos atstovų laikų čia rezidavo beveik visi Lietuvos valdovai. Jie ne kartą plėtė mūro pilį, o XV a. pab. buvo pradėta jos esminė rekonstrukcija.
Iš pradžių turėjusi gotikos bruožų, XVI a. reprezentacinė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija tapo ištaigingais renesansiniais rūmais. XVII a. pirmoje pusėje jie įgijo ir ankstyvojo baroko požymių. Vilnius tuo metu buvo vienu iš didžiausių Vidurio Rytų Europos centrų. XVII a. vid. Maskvos kariuomenė rūmus nuniokojo, o XVIII a. pab. – XIX a. pr. ir visiškai sugriovė.
Televizijos bokštas
Vilniaus TV bokštas yra aukščiausias statinys mūsų šalyje ir teisėtai užima garbingą vietą tarp aukščiausių pasaulio televizijos bokštų. Pagal aukštį jis yra 8-as Europoje ir 26-as pasaulyje. 165 m aukštyje esančioje TV bokšto žiedinėje dalyje – 19-ame bokšto aukšte (55-ame aukšte lyginant su daugiabučiais pastatais) įrengta besisukanti apžvalgos aikštelė. Esant giedram orui Vilniaus miestas ir jo apylinkės pro restorano langus matomos net 50 km spinduliu.
Vilniaus Bernardinų sodas
Bernardinų sodas, anksčiau vilniečių vadintas Sereikiškių parku, įsikūręs pačiame Vilniaus centre tarp Gedimino pilies bokšto, Vilnelės ir Bernardinų vienuolyno.
Ypatinga parko erdvė – botanikos ekspozicija, skirta įamžinti XVIII a. čia buvusį vieną didžiausių sodų Rytų Europoje – Vilniaus universiteto botanikos sodą.
Šalia įėjimo į parką nuo Šv. Brunono gatvės pusės auga seniausias Vilniaus ąžuolas, kurio amžius siekia net 400 metų, o kairiajame Vilnios krante, netoli Liaudies kultūros centro, alma vilniečiams žinomas Minutės šaltinis, iki kurio veda laiptai su turėklais.
Bernardinų sodo istorija siekia XV amžių, kuomet į Vilnių pakviesti bernardinų vienuoliai pastatė Šv. Onos, Šv. Pranciškaus ir Bernardinų bažnyčių bei vienuolyno kompleksą, o pelkėtą ir šaltiniuotą plotą sukultūrino, įveisė sodus su tvenkiniais, kanalais ir derlingais daržais. Vėliau čia dūzgė bitynas bei stovėjo oranžerija. Likusioje Vilnios vingio dalyje buvo pilies ūkio kiemas, vėliau vadintas Sereikiškių priemiesčiu, su užtvankomis, malūnais ir dirbtuvėmis.
2013 m., po ilgiau nei metus trukusios parko rekonstrukcijos, čia buvo atkurta autentiška XIX amžiaus aplinka atkartojus XIX a. pab. parkų įrenginėjimo stilių: sukūrus atvirų ir uždarų erdvių sistemą su žaliuojančiomis pievomis, įrengus menininko Alexanderio Strausso kurtą centrinę aikštę, rožyną bei XX a. alpinariumą su tvenkiniu. Parko pagrindiniame rožyne įrengtas grojantis ir šviečiantis fontanas, botanikos sodo augalų asortimentą papildė baseinėlyje įrengta vandens augalų ekspozicija, planuojama atnaujinti ir čia esantį alpinariumą. Šiuo laikotarpiu parkui sugrąžintas senasis, Bernardinų sodo, pavadinimas.
Šioje teritorijoje ne kartą keitėsi Vilnios vaga. Senoji tekėjo mūsų dienų centrinės parko alėjos ir vartų vietoje, dabartine Barboros Radvilaitės gatve, taip dalindama dabartinę parko teritoriją pusiau. Tik XIX amžiaus antroje pusėje senoji Vilnios vaga buvo galutinai užpilta.
Aušros Vartai
Aušros vartai – kelias į miesto širdį. Todėl tai buvo labiausiai atakuojama Vilniaus vieta. 1799 metais Rusijos imperija sugriovė gynybinę sieną, tačiau Aušros vartų nelietė. Manoma, bijojo šventojo paveikslo. Jis – vienas iš nedaugelio Mergelės Marijos atvaizdų be kūdikio. Kaip stebuklingas garbinamas jau šimtus metų, nors iš pradžių buvo tik paprastas paveikslas, kabojęs sienos nišoje, nuo lietaus ir sniego saugomas tik langinių. Tai, kas nutiko, kad net didžiulės kariuomenės nedrįsdavo griauti koplyčios? Pasakojama, kad po Mergelės Marijos malonės stebuklingai prisikėlė iš 2 aukšto iškritęs vaikas. Kitą koplyčioje aplankė angelai ir pažadėjo didžią ateitį. Pranašystei išsipildžius, užaugęs vaikas nuolat siuntė dovanas – viena jų, grandinėlė, tebekabo koplyčioje. Priešingas likimas ištikdavo nusidėjėlius. Pavyzdžiui, rusų karys, šaipęsis iš paveikslo ir ketinęs jį apvogti, nematomos jėgos buvo taip stipriai sviestas nuo Marijos atvaizdo, kad iš vyro liko tik dėmė. Nenuostabu, kad iki šių dienų čia buriasi tikintieji. Tiesa, dabar tai daryti kur kas paprasčiau. Seniau į koplyčią buvo patenkama tik iš vienuolyno sodo, o pasauliečiai, ypač moterys, į ją nebuvo leidžiami. Tik ar įmanoma sulaikyti žmonės, meldžiančius stebuklo? Todėl dabar koplyčia įrengta taip, kad į stebuklą būtų galima pažvelgti ir iš gatvės.
Stiklo kvartalas
Stiklo kvartalas susikūrė 2018-ųjų spalį Stiklių, M. Antokolskio, Gaono ir Žydų gatvių teritorijoje. Stiklo kvartalo bendruomenės tikslas – rengti kultūrinius maršrutus, pasakoti paslėptas įvairių Vilniaus senamiesčio vietų istorijas, kurti tradicijas, gerinti kvartalo infrastruktūrą, pritraukti investuotojus, taip pat – miesto gyventojus ir svečius čia kultūringai praleisti laisvalaikį.
Šios bendruomenės asociacijos veikla yra savanoriška.
Jau daugiau nei 600 metų skaičiuojantis kvartalas, kadaise užėmęs didžiąją dabartinio senamiesčio dalį, buvo žydų gyvenamoji vieta, auksakalių, stiklapūčių, amatininkų ir finansininkų miestelis. 1495 m. čia buvo įkurta auksakalių gildija, 1547 m. – pirmoji LDK stiklo manufaktūra.
Stiklo kvartalo pavadinimas gimė 2018 m., susikūrus tvirtai bendruomenei, primindamas laikus, kai čia driekėsi net trys gatvės, kurioms buvo suteiktas „stiklo“ pavadinimas; Stiklo 1-oji, Stiklo 2-oji ir Stiklo 3-oji g.
Tarsi paslėptas tarp didžiųjų miesto gatvių kvartalas iki šiol glaudžia juvelyrus, vietos menininkų, amatininkų krautuvėles ir dirbtuves, jaukius restoranus, kamerinį orkestrą, meno galerijas ir vieną seniausių, iki šiol veikiančių, viešbučių – viešbutį „Stikliai“.
Vilniaus universiteto rūmų ansamblis
Vilniaus universitetas – vienas seniausių pasaulio universitetų. Jame veikia 12 fakultetų, mokosi apie 23 tūkstančiai studentų. Senuosiuose Vilniaus universiteto rūmuose yra įsikūrusi universiteto administracija ir 3 fakultetai: istorijos, filologijos bei filosofijos. Čia veikia ir biblioteka, įkurta 1570-ais metais. Joje sukaupta daugiau negu 5 milijonai spaudinių ir senųjų rankraščių. Tarp jų – vienas iš dviejų pasaulyje žinomų pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – egzempliorių originalas.
Vilniaus universitetas – vienas seniausių universitetų Rytų Europoje – buvo įkurtas tuo metu, kai Lietuvoje išplito reformacijos judėjimas, ir kovai su reformacija buvo pakviesti vienuoliai jėzuitai. Jėzuitų ordino vienuoliai greitai perėmė į savo rankas švietimą. 1569 metais jie įkūrė kolegiją, o 1579-aisiais – Vilniaus universitetą.
Vilniaus universiteto kompleksas formavosi kelis šimtmečius, todėl jį sudaro gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo architektūros pastatai. Viduramžių rūmų architektūra kontrastuoja su linksma studentiška atmosfera. Spalvingumo suteikia trylika vidinių kiemų, arkados ir galerijos. Kiemai pavadinti žymių universiteto auklėtinių ir profesorių vardais, Didžiajame kieme jiems atminti įrengtos memorialinės lentos.
Pučkorių atodanga
Pūčkorių atodanga – įspūdingiausia ir aukščiausia atodanga Lietuvoje. Atodangos aukštis – 65 metrai, plotis – 260 metrų. Šis unikalus geologinis objektas dar 1974 metais buvo paskelbtas gamtos paminklu. Šiandien atodanga saugoma Pavilnių regioniniame parke, Pūčkorių kraštovaizdžio draustinyje. Pūčkoriai ir jų apylinkės – Pavilnių regioninio parko pasididžiavimas, žinomiausias ir lankomiausias objektas. Nuo atodangos atsiveria įstabi Vilniaus apylinkių panorama: matosi Vilnios upės vingiai, Pavilnių regioninio parko kalvos ir miškai, Pūčkorių dvaras, buvusi patrankų liejykla. Šiek tiek tolėliau – Belmonto malūno senosios užtvankos liekanos.
Iki šių dienų išliko prie Pūčkorių atodangos esančios tarpukario laikotarpio Lenkijos kariuomenės gynybinių įrenginių liekanos: apkasai, tranšėjos, gelžbetoninis bunkeris. 2013 m. buvo atidarytas sutvarkytas Pūčkorių atodangos apžvalgos takas. Nuo tada lankytojus čia pasitinka platūs laiptai, pasivaikščiojimui skirti mediniai takai, terasos, staliukai, pavėsinės. Šis takas pritaikytas ir neįgaliesiems.
Keliaujant vaizdingu Pūčkorių pažintiniu taku, Pūčkorių atodangą galima apžiūrėti tiek iš viršaus, tiek iš apačios. Dėl nuostabių vaizdų, geros įrangos ir patogaus privažiavimo Pūčkorių atodanga gausiai lankoma visus metus.
Pūčkorių atodanga yra Vilniaus miesto rytiniame pakraštyje, Naujosios Vilnios seniūnijoje, dešiniajame Vilnios krante, šalia Stepono Batoro gatvės.
Pažymėtina tai, kad Pūčkorių atodanga keičiasi. Vilnios slėnio dešiniajame šlaite nuolat yra skardingas ruožas. Nestabilią jo būseną skatina upės erozija. Atodangoje regima senojo (Medininkų) apledėjimo nuogulų storymė, suraukšlėta paskutiniojo (Nemuno) ledyno. Akivaizdu, kad slinkdamas ledynas užgriebė priešpaskutiniojo ledynmečio suformuotas morenines bei tarpmorenines uolienas (moreninį priemolį su rieduliais, žvyrą, smėlį, aleuritą, molį ir kt.) ir jas permaišė.
Vingio parkas
Vingio parkas – vilniečių mėgstama pasivaikščiojimų, pasivažinėjimų dviračiais ar riedučiais vieta. Parko centre esančioje estradoje vyksta įvairūs renginiai: koncertai, minimos šventės. 1988 m. stadione, prie estrados, vyko Sąjūdžio mitingai, o 1993 m. popiežius Jonas Paulius II laikė mišias.
Čia esanti estrada yra mačiusi ne tik Lietuvos muzikos atlikėjus, čia koncertavo ir pasaulinio garso žvaigždės.
Parke, gamtos apsuptyje, taip malonu atsipalaiduoti ir pasinerti į koncertų metu skambančios muzikos garsus arba praleisti laiką su draugais. Dienos metu čia dažnai renkasi tiek jaunimas, tiek vyresnio amžiaus žmonės tiesiog norėdami pailsėti ir pasėdėti ant žolės.
Vasaros metu parkas pagyvėja, jo centre šiltuoju metų laiku veikia vaikams skirti atrakcionai, kelios kavinės, sportinio inventoriaus nuomos punktas ir nedidelis zoologijos sodas.
Į Vingio parką galima patekti pro du įėjimus: iš M. K. Čiurlionio ir iš Birutės gatvės. Netoliese, einant iš M. K. Čiurlionio gatvės pusės, stovi klasicistinė koplyčia, o šalia jos yra įsikūrę vokiečių karių kapai.
Lukiškių aikštė
Lukiškių aikštė – XIX a. susiformavusi miesto erdvė Vilniaus centre. LDK laikais aikštės teritorija buvo Vilniaus priemiesčio zonoje.
1860 m. teritorija paversta didele turgaviete ir pradėta integruoti į miestą. 1920 m. buvo padėtas paminklinis akmuo, skirtas čia nužudytiems 1863 m. sukilėliams atminti. 1920 m. lenkų okupacijos metu aikštė pervadinta J. Pilsudskio vardu, o sovietų okupacijos periodu tapo Tarybų, vėliau – Lenino aikšte. 1991 m. išmontavus Lenino paminklą visuomenėje kilo daug diskusijų dėl šios erdvės paskirties, 2007 m. Vilniaus miesto savivaldybė surengė kūrybines dirbtuves aikštės paskirties paieškoms, o 2008 m. surengtas konkursas simbolio „Laisvė“ sukūrimui ir aikštės erdvės sutvarkymui.
Pirmą kartą per visą Nepriklausomybės laikotarpį vykusi aikštės rekonstrukcija užtruko pusantrų metų. 2017 m. lapkričio mėnesį atidaryta atnaujinta Lukiškių aikštė.
Architektai G. Čaikauskas ir L. Naujokaitis pristatė naują Lukiškių aikštės sutvarkymo idėją ir koncepciją, atnaujinta aikštė tapo ir reprezentatyvi, ir jauki miestiečių susibūrimų vieta, kurioje daug žaliųjų erdvių ir vietos iškilmingoms Lietuvos šventėms, minėjimams.Unikalios vietos
Ne taip dažnai aptinkamos keliautojų, tačiau įdomios ir įspūdingos vietos
Nykštukų perėja
Nykštukų perėja – gali tapti netikėtumu daugeliui. Ypač supratus, kad ji visą laiką buvo pašonėje, o tu to net neįtarei. Tokį smagų pavadinimą turi senovinis, žemiausias Vilniuje pasažas (bromas), kuriuo iš vieno vidinio senamiesčio kiemelio galima pereiti į kitą ir iš Vokiečių g. atsidurti Pranciškonų g. Net ir vidutinio ūgio žmogui teks pasilenkti, jei norės pereiti Nykštukų perėja. Perėję ja iš Vokiečių g. pusės, pateksite į mažą, netikėtai jaukų ir dar šiek tiek senove dvelkiantį kiemelį.
1931 m. potvynio žyma
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos cokolyje kampiniame akmens bloke įrėžta linija su užrašu žyminčiu 1931 m. potvynio datą ir aukščiausią vandens pakilimo lygį. 1931 m. balandį iš krantų išsiliejusios Neris ir Vilnelė užtvindė žemesnes Vilniaus miesto gatves. Balandžio 26-ąją užfiksuotas aukščiausias kada nors buvęs miesto istorijoje vandens lygis – 825 cm. Vanduo apsėmė Katedros aikštę, Arkikatedros požemiai buvo užlieti iki lubų. Tarp namų gyventojams teko plaukti valtimis, be pastogės liko apie 2000 gyventojų. Potvynis suardė ar nusinešė apie 4 000 trobesių.
Literatų gatvė
Literatų gatvė visada sulaukia didelio lietuvių ir užsienio turistų susidomėjimo. Tad be abejonės, tai viena iš lankomiausių Vilniaus senamiesčio vietų. Manoma, kad Literatų gatvė šį savo pavadinimą gavo tik XIX a. pirmojoje pusėje šios gatvės pradžioje gyvenusio rašytojo Adomo Mickevičiaus garbei. Tai liudija ir trys lentos ant namo sienos su užrašais lietuvių, rusų bei lenkų kalbomis.
2008 metais grupei menininkų kilo mintis atgaivinti šią gatvę ir papuošti ją meno kūriniais, susijusiais su literatais. Gatvėje buvo iškilmingai atidengta siena, kurioje dailininkai ir kitų sričių menininkai du metus kūrė metalo, medžio, stiklo ir kitas plokšteles ar nedidelės apimties kitokius objektus, kurie iki šių dienų puošia Literatų gatvę.
Literatų gatvėje veikia ir Modernaus meno centras (Literatų g. 8).
XVIII a. pabaigos dokumentuose Literatų gatvė vadinama Šv. Mykolo skersgatviu. XIX a. viduryje atsiranda naujas pavadinimas – Pokrovo, susijęs su kadaise, XIV – XVI a., Literatų gatvės gale stovėjusia Pokrovo cerkve (šiuo metu – Švietimo ministerijos rūmai). Dabartinį savo pavadinimą gatvė gauna tik XX a. pradžioje dėl čia buvusių spaustuvių ir knygynėlių.
Dar viena versija dėl Literatų gatvės pavadinimo kilmės yra susijusi su rašytoju Adomu Mickevičiumi. Šioje gatvėje, keturių aukštų namo palėpėje, jis nuomojosi butą. Jame poetas glaudėsi ir per 1823 m. įvykius, kai Vilniuje buvo suimami filomatai, kol spalį buvo areštuotas ir nugabentas kalėti į Bazilijonų vienuolyną.
Užupio Konstitucija
Vilniaus mieste yra menininkų rajonas, Užupiu vadinamas. Ir jis – ne šiaip sau vieta, kurioje susibūrė įdomūs žmonės. Tai – visa respublika. Užupio Respublika turi savo prezidentą, premjerą, ministrus, ambasadorius, kariuomenę ir šventes. Net savo konstituciją turi. Vienoje iš pagrindinių Paupio gatvėje, tiesiog ant sienos kabo pagrindiniai Konstitucijos punktai. Tarp jų yra tokios tezės: „Žmogus turi teisę nieko nesuprasti“, „Žmogus turi teisę švęsti arba nešvęsti savo gimtadienio“, „Nenugalėk“ ir t. t. Tekstas kalba ir ragina suprasti, įsiklausyti ir būti tolerantiškesniems bei atlaidesniems ne tik kitiems, bet ir sau. Šią mintį palaiko ir dešiniau Konstitucijos pavaizduota Užupio Respublikos vėliava – kiauras delnas. Delnas simbolizuoja atvirumą ir tolerantiškumą, kiaurymė – tai, kad Užupyje galima gyventi, mylėti, dirbti, tačiau neįmanoma turėti. Konstitucija yra išversta į 26 kalbas. Vertimų daugėja, todėl ir Užupio idėjos pasiekia vis daugiau žmonių. Užupis – nedidelis rajonas, bet jame daugybė įdomių vietų.
Tuputiškių serpantinas
Serpantinas – tai labai vingiuota kalnų kelio dalis. Vienintelis Lietuvoje serpantinas, be abejo, nei aukščiu, nei ilgiu neprilygstantis kalnų serpantinams, yra Tuputiškėse, mišku apaugusioje Žiedų gatvės atkarpoje Pavilnių regioniniame parke. Šis staiga į kalną kylantis kelio ruožas su staigiais posūkiais jungia Žemąjį Pavilnį su Aukštuoju Pavilniu. Tuputiškių serpantinas 1997 m. įtrauktas į Kultūros paveldo objektų sąrašą. Akmenimis grįstas kalnų kelias nutiestas XX a. pradžioje į Žemąjį Pavilnį – geležinkelininkų gyvenvietę, pradėtą statyti 1908 m. Tuputiškės iki XX a. pradžios buvo retai apgyvendintos. 1912 m. iš Tuputiškių palivarko išskirta žemių Vilniaus geležinkeliečių kolonijai.
Skersabalių karjeras
Labai jaukus ir fotogeniškas yra Skersabalių karjeras. Daugelis susivilioja čia atvykti pamatę meniškas nuotraukas su karjerą kertančiais ir į vandens telkinį panyrančiais traukinio bėgiais. Realybėje karjeras atrodo taip pat įspūdingai kaip ir nuotraukose. O šalia bėgių sumesta didelė medinių pabėgių krūva dar tebeskleidžia stiprų mašininės alyvos kvapą ir primena traukinių stotį.
Didžiausias aplinkos grožis atsiveria nuo karjero viršaus – iš ten pasimato ir čia susiformavęs ežeriukas, ir į tolį nuvingiuojanti bėgių gyvačiukė, ir pušų įrėminti statūs šlaitai, likę po to, kai čia buvo iškastas ir išvežtas smėlis.
Įdomi detalė – Skersabalių karjero fotogeniškumą įvertino ir filmavimo komandos – čia 2016 metais buvo filmuojamas filmas „Tarp pilkų debesų“ , o vėliau ir serialas „Stranger Things“.
Taigi, jei norite aplankyti gražią, tačiau sunkiau randamą ir pasiekiamą vietą, kviečiame į Skersabalių karjerą.
Senasis Vilniaus - Kauno traktas
Visai šalia dabartinio išvažiavimo į Kauną, Savanorių pr. gale į Panerio kalną vingiuoja senoji kelio Vilnius - Kaunas atkarpa. Ši vieta persmelkta istorijos, tačiau mažai kam žinoma. 1794 metais šiuo keliu traukėsi nuo sukilėlių bėgantys carinės kariuomenės daliniai, o 1812-aisiais - Didžiosios Napoleono Bonaparto armijos likučiai. Tuomet rusų persekiojami prancūzai supratę, kad stačių ir apledėjusių Panerių šlaitų neįveiks, paliko jų papėdėje daugybę amunicijos, artilerijos pabūklu ir netgi kariuomenės kasą. Šioje vietoje stovi paminklas ir 1831 m. sukilimo aukoms atminti, nors pats mūšis vyko šiek tiek tolėliau. Kelio į Kauną šioje vietoje matyt būta nuo senų senovės, tačiau jokių žinių iš tų žiliausių laiku neišliko. XIX a. gyvenęs poetas bei kraštotyrininkas Vladislovas Sirokomlė (1823 – 1862 m.) rašė, kad jo laikais gana „varganai atrodantis“, labai nukasinėtas Panerio kalnas kadaise buvęs toks status, kad senuoju keliu besileidžiančius arklius būdavę sunku sulaikyti.
Vienas pagrindinių to meto Lietuvos kelių pasižymėjo ne tik statumu, bet ir siaurumu. Juo vargiai prasilenkdavo du vežimai, tad, pasak Sirokomlės, kylantieji į kalną šaudę į orą tam, kad įspėtų tuos kas juo leidžiasi. Keliautojai sunkiai skynėsi kelią į kalno viršūnę ir dėl storo biraus smėlio sluoksnio; juk savo klampiais smėlynais Paneriai garsėjo nuo seno. Senasis kelias įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
Senasis Vilniaus–Kauno kelio ruožas buvo svarbus miestui maždaug iki praėjusio amžiaus vidurio. Netrukus šalimais nutiesti modernesni ir platesni automobilių keliai senutėlį kalvų traktą pavertė labiau istorinį susidomėjimą keliančiu objektu.
Lėktuvų stebėjimo aikštelė
Vilniaus oro uosto teritorijoje yra šalyje analogų neturinti orlaivių stebėjimo (angl. planespotting) aikštelė. Nuo šiol kiekvienas į orlaivius norintis pažvelgti vilnietis ar sostinės svečias tai galės daryti saugiai ir nemokamai: aikštelė yra atvira visiems, veikia visą parą, o saugą joje užtikrins Vilniaus oro uosto ir policijos pareigūnai.
Patogioje vietoje, pakeltą nuo žemės paviršiaus stebėjimo aikštelę galima rasti šalia Salininkų sodų, iškart už Vilniaus oro uosto tvoros, kur gali patekti visi norintys. Vieta aikštelei buvo parinkta atsižvelgus tiek į technines galimybes, tiek į geriausią vaizdą, kurį galėtų pamatyti jos lankytojai – visai čia pat nuolat kyla ir leidžiasi lėktuvai, labai gerai matomas aerodromo kilimo ir tūpimo takas.
Visai greta šios lėktuvų stebėjimo aikštelės Vilniaus miesto savivaldybė įrengė ir vaikų žaidimo aikštelę. Tvorele aptvertoje teritorijoje lankytojų laukia žaidimų erdvė su šliaužyne, dvigubos vertikalios sūpynės, laipynė ir kitos, saugiai įrengtos pramogos.Atsisiųskite programėlęPrisijunkite prie kelionių po Lietuvą revoliucijos ir atsisiųskite „Afterway“ programėlę į savo išmanųjį telefoną! Nepamirškite įsitikinti, kad naudojate naujausią programėlės versiją. Programėlę nemokamai galima atsisiųsti iš "App Store" arba "Google Play".
