Panevėžio apskritis

Rokiškio rajono savivaldybė

Gedimino pilis ir ant jos plevėsuojanti trispalvė puošia ne tik mūsų valstybės širdį – miniatiūrinė medinė pilaitė 2018 m. vasario 16-osios proga išdygo Pandėlyje, parke ant kalnelio. Tai pavyzdys, ką gali nuveikti susitelkusi patriotinių jausmų vedama bendruomenė. Pilį sumeistravo Valdas Pipikas, vienas iš miesto parko atgaivinimo iniciatorių. Pilis yra 1,55 m aukščio, nors pagal planą turėjo būti 8 cm aukštesnė, tačiau kaip teigia autorius „pritrūko vienos valandos“.

Gedimino pilies kopija Pandėlyje

Pandėlio dvaras žinomas jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. XVII a.  Šis dvaras priklausė Rajeckam, vėliau savininkai keitėsi. Dvaro statiniai neišlikę, tik 5,4 ha dvaro parkas, nors dabar ir praradęs pirmykštį vaizdą, džiugina akį klevų ir liepų alėjomis, įspūdingomis guobomis bei vinkšnomis, storais ąžuolais, klevais ir uosiais. XIX a. pirmoje pusėje M. Koscelkovskio įveistas parkas buvo Italijos romantizmo laikų stiliaus, išsidėstęs kvadratais, kuriuos jungė žvyruoti takai. Parką puošė apvažiuojamosios alėjos. Tvenkinyje buvo veisiami karpiai, o per šventes dvariškiai plaukiojo puošnia gondola.

Pandėlio dvaras ir parkas

Parke yra eksponuojama istorijos ir meno paminklai, kurie primena mums Lietuvos kunigaikščių, raštijos, pirmųjų žmonių gyvenimo, pagonybės laikus.

Sodyboje puikiai atvaizduotas viduramžių karališkasis sodas: takų kompozicija, įvairūs dekoratyviniai medeliai bei daugybė gėlių, fontanas su vandens nešėjos skulptūrėle, atspindi viduramžių kraštovaizdžio architektūrą.

Sodyboje - parke vyksta kūrėjų šventės, įvairūs minėjimai. Parkas kasmet pritraukia šimtus mokslo, kultūros žmonių ir eskursantų iš kitų šalių.

Kviečiame apsilankyti ir prisiminti Lietuvos istoriją, pasidomėti pagonybės laikotarpiu, pasigrožėti kraštovaizdžio architektūra.

Rokiškio istorijos ir meno parkas

Onuškio dvaras ir parkas (Juodupės sen.). Buvusi Onuškio dvaro saugoma teritorija su parku užima 15,5 ha. Onuškio dvaras minimas jau 1522 m. XVIII amžiuje Onuškio vietovė priklausė Rajeckams. XVIII-XIX amžių sandūroje Onuškį nusipirko Juozapas Komaras (Raguvėlės dvaro savininkas), miręs 1849 metais. Jo sūnus Teofilis (1800-1861) Onuškyje pastatė vėlyvojo klasicizmo rūmus, kurių fasade puikavosi 11 kolonų, atgręžtų į parką. Manoma, kad rūmus projektavo garsus to meto architektas Cezaris Anikinis.

Po rūmų statytojo T.Komaro mirties dvarą valdė jo sūnus Vladislovas Komaras (1848-1896), po jo mirties – jo žmona Marija ir vaikai. Vedybų keliu dvaras atiteko Krasickiams, o 1922 m., prasidėjus žemės reformai, buvo išparceliuotas. Onuškio rūmai sudegė per I pasaulinį karą, nors meniški griuvėsiai atlaikė net II pasaulinį karą ir stovi šiandien. Parke šiuo metu yra du tvenkiniai. Auga per 21 rūšį vietinių medžių ir krūmų. Įspūdingi europiniai maumedžiai, Vermuto pušis, išsišakojusi į du liemenis. Yra karpotųjų beržų, ąžuolų, uosių, drūtų klevų. Parko šiaurės vakarų pusėje auga eglynas. Onuškio dvaras ir parkas apleisti, blogos būklės.

Onuškio dvaras ir parkas

Nuo 2001 m. drožėjai kuria skulptūras naujai žvelgdami į Liongino Šepkos kūrybą ir gyvenimą. Dabar parką puošia jau daugiau kaip 100 funkcionalių skulptūrų. Lietuvos medžio drožėjų sukurtas skulptūrų parkas yra puikus L. Šepkos atminimo įamžinimas. Parkas ir ateities kartoms rodys XXI a. Lietuvos medžio drožybos padėtį: jos stipriąsias ir silpnąsias puses, medžio meistrų ieškojimus ir klystkelius.

Liongino Šepkos parkas

Kupiškio rajono savivaldybė

Į tokio keisto pavadinimo vietą tikiausiai verta važiuoti vien dėl jos vardo. Po apsilankymo galima tikėtis tokių dialogų: Kur buvote savaitgalį? „Uošvės liežuvyje“. Sutrikimas ir nustebimas pašnekovų veiduose.

Ir kas gi iš tiesų yra tas „Uošvės liežuvis“? Taip vadinama sala esanti pačioje Kupiškio pašonėje, plačiųjų Kupiškio marių (Lėvens tvenkinio) vandenų apsupta.

Sala yra gan didelė ir joje jau virš trisdešimt metų gyvuoja dendrologinis parkas, kuriame auga ne viena dešimtis skirtingų augalų. Visi turi jiems skirtas lenteles su augalą pristatančia informacija.

Sala yra sutvarkyta, visą ją galima apeiti pakrantės perimetru vingiuojančiu takeliu arba kirsti per vidurį nutiestu plačiu taku. Joje pilna suoliukų, yra pavėsinių. Kadangi „Uošvės liežuvis“ iš visų pusių apsuptas vandens, į salą nutiesti du tiltai.

Beje, „Uošvės liežuvio“ sala dar prieš keturiasdešimt metų buvo visai ne sala, o pusiasalis, kuris Pajuodupės kaimo ribose skyrė Lėvens upę ir Pajuodupės upelį. 1984 metais buvo užtvenkta Lėvens upė ir dėl to susidarė ketvirtas pagal dydį Lietuvoje dirbtinis vandens telkinys – Kupiškio marios. Tuokart pusiasalis išliko. Tik dar vėliau, iškasus dirbtinį kanalą, pusiasalis virto 8,97 ha sala.

Kupiškio marių sala "Uošvės Liežuvis"

Šį piešinį sukūrė menininkės Goda Skėrytė ir Ieva Olimpija Voroneckytė projekto „Karpinių motyvai Rokiškio gatvės mene“ metu. Karpinį miestui padovanojo sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo karpymo puoselėtoja Gita Kolosovienė.

Namas, papuoštas karpiniu

Rokiškis –  vienintelis Lietuvoje, galintis vadintis tapytų langinių miestu. Langinėmis papuošti pagrindinėje gatvėje esantys namai. Namų puošybos tradicijos atgaivinimo idėja kilo 2003 metais dailininkui Arūnui Augučiui, o 2005 metais langinių tapymas virto projektu, sėkmingai vykdomu jau 15 metų. Pleneruose dalyvauja menininkai iš visos Lietuvos bei kaimyninių valstybių.

Plenerų metu ištapyta daugiau nei 300 langinių. Tapytomis langinėmis papuošti Rokiškio miesto Respublikos, Kauno, Kęstučio, Ąžuolų, Sodų, Vilniaus, Mikėno gatvių bei Rokiškio rajono Jurgiškių, Kamajų, Antakriaunio, Bajorų, Salų, Šetekšnų kaimų namai.

Tapytų langinių gatvė

Sklando legenda, kad Rokiškį prieš daugiau nei pusę amžiaus įkūrė medžiotojas Rokas. Miesto pavadinimas kildinamas iš jo vardo, o taip pat yra labai susijęs su kiškiais. Sakoma, kad anuomet mūsų krašte jų buvo labai daug, o Rokas juos medžiodavęs ir tai paskatino jį čia pasilikti. Tad rokiškėnai ne veltui labai myli kiškius. Šalia Rokiškio krašto muziejaus įkurtas „kiškių parkas“. Dekoratyvios kiškių skulptūros-suoliukai / krėslai kviečia prisėsti pailsėti, pasimatuoti, ar esi didesnis už kiškio letenėlėse laikomą morką.

Kiškių parkas

XVIII a. pab. – XX a. pr. Rokiškio dvaro sodyba yra vienas iš vertingiausių klasicizmo-istorizmo laikotarpio sodybinių ansamblių Lietuvoje.

Rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose Rokiškio dvaras pirmą kartą paminėtas 1499 metais. Senoji dvaro sodyba buvo išsidėsčiosi kairėje Laukupio upelio pusėje. 1695 m. Rokiškio dvaras buvo užstatytas grafui J. Tyzenhauzui. XVIII a. pr. paskutinė Krošinskių giminės atstovė našlė Vainytė-Krošinskienė antrą kartą ištekėjo už J. Tyzenhauzo ir nuo 1715 m. dvaras atiteko šiai šeimai. Valda iki 1770 m. beveik ištisai buvo nuomojama ir tik XIX a. pr. Rokiškio dvaras tapo Ignoto Tyzenhauzo rezidencija. Dvaro sodyba buvo atitraukta nuo miestelio ir ankstesnė kompozicinė ašis, besiremianti į dvaro sodybą ir bažnyčią, buvo pratęsta iki 1 km. 1797 m. buvo pasodintas parkas, užveistas sodas, 1801 m. pastatyti nauji klasicistiniai rūmai, kurie 1905 m. rekonstruoti jau J. Pšezdzieckio iniciatyva. Praplatinus Laukupio upelio vagą, šalia parko buvo įrengtas 2 margų ploto tvenkinys.

Dvaro sodybos pastatų architektūros formos atspindi Lietuvos architektūros stilių evoliuciją, pradedant klasicizmo stiliumi ir baigiant moderno architektūros formomis, pasireiškiančiomis rūmų interjere. Originalumu pasižymi oficinų akmens mūro liaudies statybos tradicijos ir klasicizmo stiliaus elementų sintezė, alaus daryklos ankstyvosios neogotikinės formos (XIX a. pr.) bei išraiškingi kumetynų, sargo namo – jau XIX a. II p. – istorizmo laikotarpio architektūros formų ieškojimai. Juose kūrybingai panaudotos skirtingos statybinių medžiagų jungtys, atkartotas Rokiškio Šv. Mato bažnyčios neogotikinis laiptuotų formų motyvas. 1905 m. pagal architektų K. Jankovskio ir P. Lilpopo projektą perstatyti rūmai yra meniniu požiūriu vieni vertingiausių istorizmo laikotarpio eklektinių dvarų rūmų pavyzdžių Lietuvoje.

Dvaro sodybos kompozicinę ašį išryškina pagrindinė įvažiavimo alėja. Ji formuoja koncentruotą centrinį užstatymo struktūros tipą. Pagrindinis sodybos kompozicinis centras – rūmai bei jiems statmenos abipus erdvaus parterio stovinčios oficinos, taip pat rytinėje sodybos dalyje esantis mišraus planavimo parko masyvas su trimis, bendrai sodybos kompozicijos ašiai pajungtomis, unikaliomis Lietuvoje spindulinėmis alėjomis. Visa tai sudaro dvaro sodybos branduolį, pabrėžia vieningą klasicistinę idėją ir sudaro dvaro ansamblį. Kitose sodybos funkcinėse zonose likę atskiros pastatų grupės, neformuojančios aiškiai išreikštų struktūrinių darinių. Sodybos planinis tūrinis struktūros tipas apibūdinamas kaip teritorinis, koncentruotas, decentralizuotas. Dvaro sodybos kompozicijos ašis sutampa su miestelio pagrindine kompozicine ašimi ir formuoja pabrėžtiną klasicistinę kompoziciją miestas – dvaras tarp dviejų pagrindinių užstatymo akcentų – Šv. Mato bažnyčios ir dvaro rūmų. Tai vienintelis toks išplėtotos klasicistinės ašinės kompozicijos pavyzdys Lietuvos urbanistikoje.

Rokiškio dvaro ansamblis

Šio ežero natūralūs kontūrai labai primena Lietuvos sienas.