Kauno apskritis

Prienų rajono savivaldybė

Keliaudami vienu iš gražiausiu kelių Lietuvoje - nuo Prienų Vilniaus link - neabejotinai pakelėje išvysite Lepelionių piliakalnį.  Savo forma kepurę primenanti kalva, akivaizdu, supilta žmogaus rankomis. Vietos gyventojai tvirtina, kad piliakalnis turi nepaaiškinamą trauką. Išties, užkopus į jį, atsiveria nuostabi panorama ir apima pakili nuotaika. 

Pasak legendos, kalną savo kepurėmis supylė besitraukiantys Napoleono kariai. Toje vietoje, iš kur neva buvo semiamos žemės, atsirado Lielios ežeras. Todėl papėdėje ir pastatytas medinis kepurės formos paminklas. Tačiau istorikai mini daug senesnę praeitį. Remiantis archeologiniais tyrinėjimais, kalnas supiltas dar prieš Kristų. Mokslininkai rado itin didelių molinių indų šukių, V-VII a. žalvarinę segę. Tai liudija čia buvus labai stiprią jotvingių gyvenvietę. Beje jotvingiai – viena iš karingiausių baltų genčių, kuriai šiose apylinkėse IV-V a. teko susikauti net su hunais. Vėliau, XIV a. įsismarkavus kryžiuočių puldinėjimams, čia stovėjusi pilis ar žvalgybos bokštas buvo naudoti kaip ryšio priemonė. Nuo piliakalnio viršūnės matyti Punia, kur stovėjo itin svarbi gynybinė pilis, tad,tikėtina, buvo galima iš jos gauti ar perduoti pavojaus signalus.

Lepelionių piliakalnio įtvirtinimas priklausė vadinamajai antrajai gynybinei linijai, saugojusiai Lietuvos sostines – Kernavę, Trakus, Vilnių-  ir karališką vieškelį, jungusį Vilnių su Trakais ir Aukštadvariu, nuo kryžiuočių puldinėjimų. Pirmoji linija – Nemuno pakrantėse išdėstytos pilys.

Tarpukariu ant piliakalnio linksmindavosi Stakliškių ir aplinkinių kaimų gyventojai. Mūsų dienomis organizuojamos rudens lygiadienio, Mindaugo karūnavimo šventės. Čia dažnai vyksta fotosesijos, vaizdas nuo piliakalnio žavus visais metų laikais.

Lepelionių piliakalnis yra nupjautos keturkampės piramidės formos. Iš pietų, šiaurės ir vakarų juosia žemuma, rytuose – aukštuma. Šlaitai statūs: vakarinis – 15, rytinis – 7,5 m aukščio. Piliakalnio rytinėje papėdėje yra 26 m pločio ir 2 m gylio griovys. Piliakalnio aikštelė ovali, 13 x 10 m dydžio, apjuosta pylimu – rytiniame krašte 2 m aukščio ir 12 m pločio, kitur – 0,2 m aukščio ir 2 m pločio.

Piliakalnio rytinėje ir šiaurinėje papėdėje yra senovinė gyvenvietė, tirta 1955 m. ir 1971 m. Rasta lipdytos keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi. Piliakalnis datuojamas 1 tūkstantmečiu-2 tūkstantmečio pradžia. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Lepelionių piliakalnis

Vilniaus apskritis

Trakų rajono savivaldybė

Aplink Velnio duobę ir per ją pačią veda Paslapčių takas, kuris supažindina su šiuo paslaptingu gamtos objektu. Bendras takų ilgis nesiekia kilometro, o viename Velnio duobės pakrašty įrengta apžvalgos aikštelė.

Prasidėjęs automobilių stovėjimo aikštelėje Paslapčių takas, einant prieš laikrodžio rodyklę, apveda aplink Velnio duobę, o nuo apžvalgos aikštelės einant dar vienu taku galima nusileisti į pačią Velnio duobę. Maršruto ilgis yra apie 800 metrų ir juo pasivaikščioti rekomenduojama skirti bent pusvalandį.

Maršrutas eina natūralaus grunto takais. Į Velnio duobę iš dviejų pusių įrengti mediniai laipteliai.

Informaciniai stendai įrengti automobilių stovėjimo aikštelėje ir apžvalgos aikštelėje prie Velnio duobės. Tako atkarpa nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki poilsiavietės paženklinta akmenyse iškaltomis rodyklėmis, kitose tako dalyse ženklinimo nėra.

Velnio duobės pakraštyje prie kelio įrengta apžvalgos aikštelė. Kitoje Velnio duobės pusėje stovi poilsiavietė.

Paslapčių takas

Jei norite pamatyti vieną iš šimto Europoje labiausiai saugomų gamtos paminklų, netoli Aukštadvario ieškokite Velnio duobės. 40 m gylio taisyklingo piltuvo formos objekto kilmė iki šiol neaiški – galbūt ją išgulėjo po ledymečio likęs ledo luitas, o gal išmušė meteoritas? Apžiūrėti duobę iš visų pusių ir pabandyti įminti jo paslaptis galėsite vaikščiodami aplink ją įrengtais takais bei kopdami laiptais.

Velnio duobė

Alytaus apskritis

Alytaus rajono savivaldybė

2019 m. Butrimonyse buvo atidaryta rekonstruota istorinė trikampė miestelio aikštė. Išskirtinis atnaujintos aikštės akcentas – fontanas. Jis yra vienintelis toks Lietuvoje: akrilo kolbos formos, viduje sukasi didžiulis vandens sūkurys. Per fontano sieną bėga vanduo, kuris sukuria nepakartojamą vaizdą.

Butrimonių fontanas

Pačiame Jiezno miestelio viduryje stūksanti barokinė bažnyčia paskelbta respublikinės reikšmės kultūros paveldo objektu. Pirmąkart ją išvydę keliautojai stebisi atokiai nuo didžiųjų miestų pastatytos šventovės didingumu ir puošniu interjeru. 2011 m. Vilniuje vykusiuose gražiausios Lietuvos naktinės bažnyčios fotografijų konkurse jai atiteko antroji vieta.

Šios bažnyčios istorija mena galingos Pacų giminės didikus, kurie fundavo nemažai baroko architektūros statinių Lietuvoje, samdė italų architektus. Pirmąją mūrinę Jiezno bažnyčią Kristupas Pacas pradėjo statyti 1655 m. Darbai užtruko, nes vyko mūšiai su rusais. Galiausiai 1670 m. vyskupas Kazimieras Pacas konsekravo bažnyčią šv. Arkangelo Mykolo vardu. Iki tol netoliese, Musninkuose, veikė kalvinistų bažnyčia. Mat XVI a. Pacai buvo linkę į kalvinizmą. Pasakojama legenda, kad Steponas Pacas lankydamasis Krokuvoje bendravo su popiežiaus nuncijumi Ippolito Aldobrandini. Šis pasiūlęs atsiversti S.Pacui į katalikybę, bet didikas pareiškė, kad taps kataliku tuomet, kai nuncijus bus išrinktas popiežiumi. 1592 m. nuncijus tapo popiežiumi Klemensu VIII, o Pacų dinastija – katalikais. Kai kurie vietos gyventojai tiki, kad popiežius bažnyčios konsekravimo proga net padovanojęs medinį kryžių, kurį galima išvysti ir šiandien. Visgi nustatyta, kad kūrinys gerokai „jaunesnis“.

Bažnyčios rūsyje yra unikali Lietuvoje kripta simetriškais laiptais, altoriumi ir šoninėmis nišomis. Čia iki XVIII a. pab. sarkofaguose ilsėjosi Antano ir Teresės Pacų ir jų keturių vaikų palaikai.

Bažnyčios interjerą puošia dvylika altorių, keturi žinomo dailininko, akademiko Nikodemo Silvanavičiaus paveikslai, gausi lubų ir sienų tapyba, vertingi vargonai.

Jiezno šv. Arkangelo Mykolo ir Jono krikštytojo bažnyčia

Birštono savivaldybė

Netoli Birštono galime rasti „Paminklą Litui ir Eurui“. Ilgą laiką nebuvo aišku kas pastatė šį “paminklą”. Sovietmečiu ties posūkiu į Nemajūnus buvo pastatytas akmuo, ant kurio turėjo būti iškaltas Nemajūnų kolūkio pavadinimas. Vietiniai šį monumentą vadindavo „tablete“ arba „rubliu“. Po Nepriklausomybės atkūrimo liko tik akmuo. Įvedus eurą, po vienos nakties atsirado įamžinta „nueinanti“ valiuta – litas. Lygiai taip pat vėliau po nakties atsirado dar ir euro skulptūra.  Tik po kurio laiko paaiškėjo, kad paminklą litui ir eurui pastatė jieznietis Kęstutis Prakapas.

Paminklas litui ir eurui

Kaišiadorių rajono savivaldybė

Sodyboje atitrūksite nuo miesto šurmulio ir pasidžiaugsite gamta. Vaikai mėgausis įvairių gyvūnų ir paukščių draugija, tėveliai atsipūs nuo darbų rutinos. Nuostabi, gyva atmosfera čia kuriama šeimos narių rankomis. O svarbiausia tai, kad vaikai šiame ūkyje gali augintinius paliesti ir pamaitinti.

Dėl apsilankymo ūkyje reikia susitarti iš anksto telefonu.

Gyvas kalnas

Gana ilgas – 7,5 km – takas lankytojus traukia nepaprastai skaidriu Spindžiaus ežero vandeniu, Strėvos įgriuvos dugne prasmegusia karčiama, galimybe pasivaikščioti po senovinį mišką (sengirę) ir kitomis gamtos grožybėmis.

Takas sužymėtas ne medinėmis rodyklėmis,  o dviem dažų burbuliukais ar nupieštomis rodyklėmis ant medžių kamienų, tad reikia būti atidiems, nes ne visada tuos piešinius ant medžių galima iš karto pastebėti.

Trukmė pėsčiomis  – apie 4 valandas.

Rašoma, kad Spindžiaus miškas yra vienas gražiausių ir vertingiausių parko miškų, apjuostas Strėvos upės ir ežerų. Miškas tikrai gražus – visas žalias, daug pušų su jų papėdėje didžiuliais mėlynių krūmų plotais – kaip žalias kilimas su mėlynų taškelių raštu. Šis miškas ne šiaip sau miškas, o daugelyje vietų – sengirė. Sengirei yra būdingi didelį amžių pasiekę medžiai, jose ošia net keturių kartų įvairiarūšiai įvairiaamžiai medžiai. 

Iš upės pakrantėje rasto informacinio stendo sužinojome, kad Strėvos upės pavadinimas kildinamas iš sanskrito kalbos žodžio sravati – tekėti, plūsti. Tautosakoje ypač pabrėžiamas upės sakralumas, nes ji išteka „prieš tekančią saulę“. Plukdydama vandenis rytų link ši upė, pasirodo, sujungia net 20 parko ežerų.

Pelkinga, laibais medeliais, meldais bei kita pelkių augalija apaugusi Strėva atvedė mus prie Spindžiaus ežero. Tai yra didžiausias Spindžiaus kraštovaizdžio draustinio ežeras, jo plotas – 106,7 ha.

Spindžius – tai vienas iš žaliųjų Lietuvos ežerų, dėl jame gyvenančių dumblių saulės šviesoje vanduo įgauna ryškiai žalią atspalvį, nors kartais būna visiškai skaidrus. Giliausia ežero vieta – 24,5 m.

Didelė dalis ežero kranto buvo statūs, smėlingi, išraizgyti galingų medžių šaknų, kurios mums pasitarnavo kaip laiptai, padedantys nusileisti prie pat be galo švaraus ir skaidraus ežero vandens.

Pagaliau Žaliasis takas išves Jus į unikalią vietą, kurioje Strėvos upė sujungia du ežerus, o per upelį nutiestas tiltas. Išėję į asfaltuotą kelią pasukite dešinėn, kelis šimtus metrų pakeliavę asfaltu rasite nuorodas nukreipiančias Drabužininkų pilkapių link. 

Apie 2,5 km paėjėsite per mišką vingiuojančiu žvyrkeliu ir pasieksite paskutinę Žaliojo tako įdomybę ir lankytiną objektą – Strėvos įgriuvą.

Tai 20 metrų gylio dubens formos duobė, dažnai vadinama Velnio duobės seserimi. Pasirodo, ši įgriuva apipinta legendomis, kurių viena pasakoja, kad čia stovėjo prakeikta ir prasmegusi karčiama, kur uliodavo velniai. Vieną pasninko dieną velniai kėlė vestuves. Vos tik gaidys pragydo, karčiama su visais velniais prasmego. Vietiniai gyventojai sako, kad kartais ir dabar girdisi paslaptingi  garsai. Iš tiesų maždaug prieš 18 tūkst. metų, vykstant sudėtingiems apledėjimų ir ledų atsitraukimų reiškiniams, sąnašos ir nuosėdos palaidojo atskilusį ledo luitą. Jam ištirpus ir susidarė ši stačiašlaitė dauba.

Žaliasis pažintinis pėsčiųjų takas

Geologinis gamtos paveldo objektas. Tai 7 m aukščio konglomerato darinys, stūksantis dešiniąjame Verknės krante, Verknės ir Nemuno santakoje. Ožkų pečių geriausia stebėti plaukiant Verkne arba iš kitos Verknės pusės. Priėjimas prie pat atodangos sudėtingas ir nerekomenduojamas. Uolą žmonės nuo seno vadino Ožkų pečiumi, nes čia mėgusios apylinkių stirnos, ožkomis vadinamos, pasišildyti. Šią vietą mėgo ir sielininkai. Ties uola jie kasmet lediniame Verknės vandenyje maudydavo tuos, kurie sielius plukdė.

Ožkų pečiaus atodanga

Atvykę į Birštoną būtinai įkopkite į Vytauto kalną. Įveikę laiptais 40 m aukščio šlaitą galėsite atsikvėpti puikiai sutvarkytoje aikštelėje. Nuo jos atsiveria nuostabi panorama į Birštono miestelį ir Nemuno vingį. Vaizdas gražus visais metų laikais, todėl lipimas į Vytauto kalną tapo Birštono svečių ritualu. Be to, tai mėgstamiausia ir asmenukių mėgėjų, ir dailininkų vieta visame kurorte. 

Vytauto kalnas yra vienas iš žinomiausių ir aukščiausių piliakalnių Lietuvoje. Čia stovėjo medinė pilis, saugojusi Trakų kunigaikštystę nuo kryžiuočių puldinėjimų. Pirmąkart pilis paminėta metraštininkų 1382 m. Tačiau jos istorija siekia gerokai senesnius laikus. Pagal archeologinius radinius, rastus kalno papėdėje, nustatyta, kad gyvenvietės čia būta apie I tūkst. vidurį – XV a. pr.  Pilis buvusi nekart užpulta, tačiau taip ir nenugalėta.  Ją supo gilios, šaltiniuotos raguvos, klampi pelkė, pylimas ir įtvirtinti papiliai. O jei tikėtume legenda, kalno viduje buvo paslėpta kariuomenė, pasirengusi ginti kunigaikštį. 1401 m. pilis tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto medžioklės dvaru, kuriame nuolat lankydavosi Lietuvos ir kitų šalių didikai.  Įdomu tai, kad Žvėrinčiaus miške iš tiesų žvėrių nebuvo, tad prieš medžioklę Trakų totoriai juos atvarydavo iš aplinkinių girių. 1473 m. nuo maro epidemijos čia slėpėsi Lietuvos didysis kunigaištis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis. Po Žalgirio mūšio, kuriame buvo sutriuškinti kryžiuočiai,  pilis neteko savo gynybinės reikšmės ir iki XVII a. sunyko. Nuo XIX a. pab. Birštonui tapus kurortu piliakalnis virto romantiškų pasivaikščiojimų vieta. Deja ne vien gražiomis istorijomis apipinta. Įtariama, kad tarpukariu ant kalno žinomas dvasinininkas pakorė savo mylimąją, nors jo kaltės teismas neįrodė. Apie tai 1984 m. sukurtas filmas „Devyni nuopolio ratai“. Įkopti į kalną galima tik laipteliais.

Vytauto kalnas

Senojo Vytauto parko teritorija yra arčiau Vytauto kalno. 1874 m. pradėtame sodinti parke medžių alėjos ir takai, atrodytų, išdėstytos be jokios tvarkos. Iš tiesų jie suplanuoti taip, kad būtų galima patogiai pasiekti bet kurį statinį parke. Iki mūsų dienų neišliko jo įkūrėjo Jiezno dvarininko Ignacijaus Kvintos įkurti fontanai, gėlynai ir kitos puošmenos, tačiau šioje vietoje aplanko ramybė ir gražios mintys. Parko alėjos vadintos „Birutės“, „Meilės“, „Svajonių“, ar tiesiog „Eglių“, „Liepų“ vardais. Pasak žinovų, liepos šioje vietoje tikrai išskirtinės: daugelis iš jų šakojasi net į tris, keturis kamienus, o žiedų kvapas stipresnis nei įprastinių. Ant Nemuno kranto stovi paminklas Vytautam Didžiąjam.

Rekomenduojame įlipti į šalia esantį Vytauto kalną pasigrožėti Nemuno kilpų panorama, o išvykstant užsukti į seniausią Lietuvoje išlikusį kurhauzą.