Vilniaus apskritis

Trakų rajono savivaldybė

Aplink Velnio duobę ir per ją pačią veda Paslapčių takas, kuris supažindina su šiuo paslaptingu gamtos objektu. Bendras takų ilgis nesiekia kilometro, o viename Velnio duobės pakrašty įrengta apžvalgos aikštelė.

Prasidėjęs automobilių stovėjimo aikštelėje Paslapčių takas, einant prieš laikrodžio rodyklę, apveda aplink Velnio duobę, o nuo apžvalgos aikštelės einant dar vienu taku galima nusileisti į pačią Velnio duobę. Maršruto ilgis yra apie 800 metrų ir juo pasivaikščioti rekomenduojama skirti bent pusvalandį.

Maršrutas eina natūralaus grunto takais. Į Velnio duobę iš dviejų pusių įrengti mediniai laipteliai.

Informaciniai stendai įrengti automobilių stovėjimo aikštelėje ir apžvalgos aikštelėje prie Velnio duobės. Tako atkarpa nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki poilsiavietės paženklinta akmenyse iškaltomis rodyklėmis, kitose tako dalyse ženklinimo nėra.

Velnio duobės pakraštyje prie kelio įrengta apžvalgos aikštelė. Kitoje Velnio duobės pusėje stovi poilsiavietė.

Paslapčių takas

Jei norite pamatyti vieną iš šimto Europoje labiausiai saugomų gamtos paminklų, netoli Aukštadvario ieškokite Velnio duobės. 40 m gylio taisyklingo piltuvo formos objekto kilmė iki šiol neaiški – galbūt ją išgulėjo po ledymečio likęs ledo luitas, o gal išmušė meteoritas? Apžiūrėti duobę iš visų pusių ir pabandyti įminti jo paslaptis galėsite vaikščiodami aplink ją įrengtais takais bei kopdami laiptais.

Velnio duobė

Kauno apskritis

Prienų rajono savivaldybė

Keliaudami vienu iš gražiausiu kelių Lietuvoje - nuo Prienų Vilniaus link - neabejotinai pakelėje išvysite Lepelionių piliakalnį.  Savo forma kepurę primenanti kalva, akivaizdu, supilta žmogaus rankomis. Vietos gyventojai tvirtina, kad piliakalnis turi nepaaiškinamą trauką. Išties, užkopus į jį, atsiveria nuostabi panorama ir apima pakili nuotaika. 

Pasak legendos, kalną savo kepurėmis supylė besitraukiantys Napoleono kariai. Toje vietoje, iš kur neva buvo semiamos žemės, atsirado Lielios ežeras. Todėl papėdėje ir pastatytas medinis kepurės formos paminklas. Tačiau istorikai mini daug senesnę praeitį. Remiantis archeologiniais tyrinėjimais, kalnas supiltas dar prieš Kristų. Mokslininkai rado itin didelių molinių indų šukių, V-VII a. žalvarinę segę. Tai liudija čia buvus labai stiprią jotvingių gyvenvietę. Beje jotvingiai – viena iš karingiausių baltų genčių, kuriai šiose apylinkėse IV-V a. teko susikauti net su hunais. Vėliau, XIV a. įsismarkavus kryžiuočių puldinėjimams, čia stovėjusi pilis ar žvalgybos bokštas buvo naudoti kaip ryšio priemonė. Nuo piliakalnio viršūnės matyti Punia, kur stovėjo itin svarbi gynybinė pilis, tad,tikėtina, buvo galima iš jos gauti ar perduoti pavojaus signalus.

Lepelionių piliakalnio įtvirtinimas priklausė vadinamajai antrajai gynybinei linijai, saugojusiai Lietuvos sostines – Kernavę, Trakus, Vilnių-  ir karališką vieškelį, jungusį Vilnių su Trakais ir Aukštadvariu, nuo kryžiuočių puldinėjimų. Pirmoji linija – Nemuno pakrantėse išdėstytos pilys.

Tarpukariu ant piliakalnio linksmindavosi Stakliškių ir aplinkinių kaimų gyventojai. Mūsų dienomis organizuojamos rudens lygiadienio, Mindaugo karūnavimo šventės. Čia dažnai vyksta fotosesijos, vaizdas nuo piliakalnio žavus visais metų laikais.

Lepelionių piliakalnis yra nupjautos keturkampės piramidės formos. Iš pietų, šiaurės ir vakarų juosia žemuma, rytuose – aukštuma. Šlaitai statūs: vakarinis – 15, rytinis – 7,5 m aukščio. Piliakalnio rytinėje papėdėje yra 26 m pločio ir 2 m gylio griovys. Piliakalnio aikštelė ovali, 13 x 10 m dydžio, apjuosta pylimu – rytiniame krašte 2 m aukščio ir 12 m pločio, kitur – 0,2 m aukščio ir 2 m pločio.

Piliakalnio rytinėje ir šiaurinėje papėdėje yra senovinė gyvenvietė, tirta 1955 m. ir 1971 m. Rasta lipdytos keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi. Piliakalnis datuojamas 1 tūkstantmečiu-2 tūkstantmečio pradžia. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Lepelionių piliakalnis

Gana ilgas – 7,5 km – takas lankytojus traukia nepaprastai skaidriu Spindžiaus ežero vandeniu, Strėvos įgriuvos dugne prasmegusia karčiama, galimybe pasivaikščioti po senovinį mišką (sengirę) ir kitomis gamtos grožybėmis.

Takas sužymėtas ne medinėmis rodyklėmis,  o dviem dažų burbuliukais ar nupieštomis rodyklėmis ant medžių kamienų, tad reikia būti atidiems, nes ne visada tuos piešinius ant medžių galima iš karto pastebėti.

Trukmė pėsčiomis  – apie 4 valandas.

Rašoma, kad Spindžiaus miškas yra vienas gražiausių ir vertingiausių parko miškų, apjuostas Strėvos upės ir ežerų. Miškas tikrai gražus – visas žalias, daug pušų su jų papėdėje didžiuliais mėlynių krūmų plotais – kaip žalias kilimas su mėlynų taškelių raštu. Šis miškas ne šiaip sau miškas, o daugelyje vietų – sengirė. Sengirei yra būdingi didelį amžių pasiekę medžiai, jose ošia net keturių kartų įvairiarūšiai įvairiaamžiai medžiai. 

Iš upės pakrantėje rasto informacinio stendo sužinojome, kad Strėvos upės pavadinimas kildinamas iš sanskrito kalbos žodžio sravati – tekėti, plūsti. Tautosakoje ypač pabrėžiamas upės sakralumas, nes ji išteka „prieš tekančią saulę“. Plukdydama vandenis rytų link ši upė, pasirodo, sujungia net 20 parko ežerų.

Pelkinga, laibais medeliais, meldais bei kita pelkių augalija apaugusi Strėva atvedė mus prie Spindžiaus ežero. Tai yra didžiausias Spindžiaus kraštovaizdžio draustinio ežeras, jo plotas – 106,7 ha.

Spindžius – tai vienas iš žaliųjų Lietuvos ežerų, dėl jame gyvenančių dumblių saulės šviesoje vanduo įgauna ryškiai žalią atspalvį, nors kartais būna visiškai skaidrus. Giliausia ežero vieta – 24,5 m.

Didelė dalis ežero kranto buvo statūs, smėlingi, išraizgyti galingų medžių šaknų, kurios mums pasitarnavo kaip laiptai, padedantys nusileisti prie pat be galo švaraus ir skaidraus ežero vandens.

Pagaliau Žaliasis takas išves Jus į unikalią vietą, kurioje Strėvos upė sujungia du ežerus, o per upelį nutiestas tiltas. Išėję į asfaltuotą kelią pasukite dešinėn, kelis šimtus metrų pakeliavę asfaltu rasite nuorodas nukreipiančias Drabužininkų pilkapių link. 

Apie 2,5 km paėjėsite per mišką vingiuojančiu žvyrkeliu ir pasieksite paskutinę Žaliojo tako įdomybę ir lankytiną objektą – Strėvos įgriuvą.

Tai 20 metrų gylio dubens formos duobė, dažnai vadinama Velnio duobės seserimi. Pasirodo, ši įgriuva apipinta legendomis, kurių viena pasakoja, kad čia stovėjo prakeikta ir prasmegusi karčiama, kur uliodavo velniai. Vieną pasninko dieną velniai kėlė vestuves. Vos tik gaidys pragydo, karčiama su visais velniais prasmego. Vietiniai gyventojai sako, kad kartais ir dabar girdisi paslaptingi  garsai. Iš tiesų maždaug prieš 18 tūkst. metų, vykstant sudėtingiems apledėjimų ir ledų atsitraukimų reiškiniams, sąnašos ir nuosėdos palaidojo atskilusį ledo luitą. Jam ištirpus ir susidarė ši stačiašlaitė dauba.

Žaliasis pažintinis pėsčiųjų takas

Alytaus apskritis

Alytaus rajono savivaldybė

2019 m. Butrimonyse buvo atidaryta rekonstruota istorinė trikampė miestelio aikštė. Išskirtinis atnaujintos aikštės akcentas – fontanas. Jis yra vienintelis toks Lietuvoje: akrilo kolbos formos, viduje sukasi didžiulis vandens sūkurys. Per fontano sieną bėga vanduo, kuris sukuria nepakartojamą vaizdą.

Butrimonių fontanas

ALPAKOS TRAKAI yra pirmasis alpakų ūkis - veislynas Lietuvoje. Pirmosios alpakos į šį ūkį atkeliavo iš Čilės 2011 metų spalio mėnesį. Tai buvo pirmosios penkios įvairių spalvų patelės: balta Čilė, sidabrinė Lily, kaštoninė Kaštonė, balta su ruda dėmele Dėmelė ir kreminė Šampanė. 2012 metų liepos mėnesį sulaukta pirmųjų jauniklių.

Šiuo metu ūkyje yra 20 įvairiaspalvių huacaya patelių ir du patinai reproduktoriai - rudas vedantysis patinas Romeo ir jaunas baltas ūkyje gimęs ypatingai plonos ir tankios vilnos patinas Patriotas.

Auginamos alpakos pasižymi ypač plona vilna, kurių net suaugusių vilnos storis yra nuo 14 iki 18 mikronų, kas priskiriama "BABY ALPAKA" vilnos kategorijai. Kasmet rankiniu būdu kerpama vilna, kuri apdirbama nenaudojant jokių valiklių ar dažiklių bei kitų cheminių priemonių. Alpakų vilnos siūlai yra tik natūralių spalvų, nėra dažyti, vilna karšta originaliais senoviniais karštuvais, o siūlai verpti originaliais verpimo rateliais rankiniu būdu. Siūlus rankomis su meile suverpia dar išlikusios senas verpimo tradicijas menančios Lietuvos moterys.

Organizuojamos ekskursijos į alpakų ūkį. Taip pat organizuojamos pažintinės ekskursijos suaugusiems, norintiems tiesiogiai prisiliesti prie gamtos, atsipūsti nuo skubėjimo, pamiršti stresą, pabūti gamtoje, paliesti švelnią alpakų vilną ir sužinoti kai ką naujo apie šiuos nuostabius gyvūnus.

Ekskursijų metu sužinosite iš kur kilo ir kaip į Lietuvą atkeliavo pirmosios alpakos, kuo ypatingi šie gyvūnai, kuo jie minta ir kaip tarpusavyje bendrauja, pamatysite 100% alpakų vilnos siūlus bei galėsite jų įsigyti.

Taip pat galėsite tiesiogiai pabendrauti su šiais mielais gyvūnais, juos paliesti, paglostyti, pamaitinti iš rankos mūsų paruoštais specialiai gyvūnams pritaikytais saugiais pašarais. 

Turėsite galimybę pavedžioti alpakas su pavadėliu bei pasidaryti sau keletą įspūdingų nuotraukų.

Alpakų ūkis Trakuose

Elektrėnų savivaldybė

Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės bažnyčia stovi Elektrėnuose, netoli Elektrėnų marių šiaurinės pakrantės. Joje vykdomos ne tik religinės apeigos, bet ir rengiami atgailos vakarai, religinės muzikos koncertai.

Elektrėnų parapija buvo įkurta tik 1989 m. Iki tol miesto tikintieji melstis vyko į kaimynines Vievio, Kietaviškių, Semeliškių parapijas. 1988 m. rudenį Elektrėnuose buvo surinkta apie 2 tūkstančiai tikinčiųjų parašų prašymui leisti Elektrėnuose įkurti parapiją ir pastatyti bažnyčią. 1989 m. vasarą pirmuoju Elektrėnų klebonu paskirtas kunigas Jonas Sabaliauskas. Pirmosios Šv. Mišios aukotos Elektrėnų valgyklos salėje, vėliau laikinos maldos patalpos įrengtos Komunalinių įmonių kombinato antro aukšto salėje.

1990 m. pradėtos Elektrėnų bažnyčios statybos. Pasirinktas architekto H. K. Šilgalio projektas (konstruktoriai: H. Karvelis, G. Chomičius, V. Zanevičius, A. Glagolevas). 1990 m. birželio 30 d. Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis pašventino būsimos bažnyčios kertinį akmenį. 1996 m. liepos 28 d. šventovė iškilmingai konsekruota, dalyvaujant apaštaliniam nuncijui Lietuvoje arkivyskupui Justo Mulor Garcia.

Netrukus po statybų, 1997 m. rudenį, vėtra nuvertė 2 dekoratyvinius bažnyčios pilonus. 2004 m. pilonai atstatyti.

Bažnyčia modernios architektūros. Jos eksterjerą juosia puslankiu išlenktas portalas, kurį sudaro stačiakampė arka su kryžiumi ir šeši vertikalūs sudvigubinti kiaurapjūviai kryžiai. Portalas vaizduoja septintą krikščionybės šimtmetį Lietuvoje. Bažnyčios interjeras perdengtas cilindriniu skliautu, kuris pereina stilizuotas trikampes liunetes, remiasi į neorderines kolonas, puskolones su laiptuotais kapiteliais. Apsidė ir šoninės koplyčios – laužytų formų tūriai, apšviesti natūralia, pro langus ir stoglangius sklindančia šviesa. Bažnyčios lubos dekoruotos stačiakampėmis dekoro plokštėmis.

Pastatas suformuotas iš geometrinių tūrių, paįvairintas iškišomis, skydais, dengtas laužytos konfigūracijos stogu. Išskirtinis bažnyčios interjero bruožas – kompleksiškas vidinės erdvės sutvarkymas, architektūros ir dailės idėjinis-teologinis bei plastinis ryšys. Interjeras pasižymi erdviškumu, kurį sustiprina iš viršaus per cilindrinį skliautą bei įspûdingus sietynus krintanti šviesa. Kad pasiektų erdvės dvasingumo, architektas į talką pasikvietë žinomus menininkus.

Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės bažnyčia

Pačiame Jiezno miestelio viduryje stūksanti barokinė bažnyčia paskelbta respublikinės reikšmės kultūros paveldo objektu. Pirmąkart ją išvydę keliautojai stebisi atokiai nuo didžiųjų miestų pastatytos šventovės didingumu ir puošniu interjeru. 2011 m. Vilniuje vykusiuose gražiausios Lietuvos naktinės bažnyčios fotografijų konkurse jai atiteko antroji vieta.

Šios bažnyčios istorija mena galingos Pacų giminės didikus, kurie fundavo nemažai baroko architektūros statinių Lietuvoje, samdė italų architektus. Pirmąją mūrinę Jiezno bažnyčią Kristupas Pacas pradėjo statyti 1655 m. Darbai užtruko, nes vyko mūšiai su rusais. Galiausiai 1670 m. vyskupas Kazimieras Pacas konsekravo bažnyčią šv. Arkangelo Mykolo vardu. Iki tol netoliese, Musninkuose, veikė kalvinistų bažnyčia. Mat XVI a. Pacai buvo linkę į kalvinizmą. Pasakojama legenda, kad Steponas Pacas lankydamasis Krokuvoje bendravo su popiežiaus nuncijumi Ippolito Aldobrandini. Šis pasiūlęs atsiversti S.Pacui į katalikybę, bet didikas pareiškė, kad taps kataliku tuomet, kai nuncijus bus išrinktas popiežiumi. 1592 m. nuncijus tapo popiežiumi Klemensu VIII, o Pacų dinastija – katalikais. Kai kurie vietos gyventojai tiki, kad popiežius bažnyčios konsekravimo proga net padovanojęs medinį kryžių, kurį galima išvysti ir šiandien. Visgi nustatyta, kad kūrinys gerokai „jaunesnis“.

Bažnyčios rūsyje yra unikali Lietuvoje kripta simetriškais laiptais, altoriumi ir šoninėmis nišomis. Čia iki XVIII a. pab. sarkofaguose ilsėjosi Antano ir Teresės Pacų ir jų keturių vaikų palaikai.

Bažnyčios interjerą puošia dvylika altorių, keturi žinomo dailininko, akademiko Nikodemo Silvanavičiaus paveikslai, gausi lubų ir sienų tapyba, vertingi vargonai.

Jiezno šv. Arkangelo Mykolo ir Jono krikštytojo bažnyčia

Kaišiadorių rajono savivaldybė

Sodyboje atitrūksite nuo miesto šurmulio ir pasidžiaugsite gamta. Vaikai mėgausis įvairių gyvūnų ir paukščių draugija, tėveliai atsipūs nuo darbų rutinos. Nuostabi, gyva atmosfera čia kuriama šeimos narių rankomis. O svarbiausia tai, kad vaikai šiame ūkyje gali augintinius paliesti ir pamaitinti.

Dėl apsilankymo ūkyje reikia susitarti iš anksto telefonu.

Gyvas kalnas

Abromiškių dvaro sodybos kompleksas saugomas kaip architektūrinę, istorinę bei kraštovaizdinę vertę turinti kultūros vertybė. Dvaras įkurtas 1571 m., jo istorija siejama su Poniatovskių, Bichovcų, de Raes ir Pliaterių giminėmis. Rūmai išskiria architektūriniais sprendiniais – XIX a. pradžioje statyta klasicizmo stiliaus medine centrine dalimi ir vėliau statytais mūriniais fligeliais.

XIX amžiuje dvaras buvo laikomas vienu gražiausiu ir geriausiai sutvarkytu Lietuvos dvarų, jame vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas, buvo sukaupta vertinga biblioteka, paveikslų kolekcijos. 1812 m. birželio 27 d. pakeliui į Vilnių Abromiškių dvare nakvojo Napoleonas. Dauguma dvarą valdžiusių Raesų ir Pliaterių giminės palikuonių amžinam poilsiui atgulė netoliese esančiose Sabališkių kapinaitėse ir čia esančioje koplyčioje. Deja, besikeičiantys savininkai, sovietmetis ir galiausiai – gaisras, stipriai nuniokojo dvarą.

Šiuo metu dvaras išgyvena prisikėlimo laikotarpį. Numatoma, kad kultūros paveldo objekte bus įkurti svečių namai ir reprezentacinės salės, pritaikytos kultūriniams renginiams, koncertams, pasirodymams ir konferencijoms. Vėliau planuojama imtis ir kitų komplekso pastatų – sutvarkyti oficiną, arklides, malūną. Gerinama infrastruktūra siekiama prisidėti prie turistinio vietovės patrauklumo didinimo, naujų darbo vietų bendruomenės nariams sukūrimo, vietovės kultūrinio ir ekonominio gyvybingumo.

Abromiškių dvaro sodyba su parku

Lietuvoje yra vieta, kuri vadinama gravitacine kalva. Šioje vietoje sukuriama optinė iliuzija, kad riedama į kalną, nors vizualiai atrodo priešingai. Gravitacinė kalva yra prie Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės, visai netoli Maisiejūnų piliakalnio. 

Šioje vietoje visi gali išbandyti šį keistą reiškinį: važiuojant link vartelių, esančių šios kalvos apačioje, atrodo, jog važiuojame žemyn, tačiau sustabdžius automobilį ir įjungus laisvą pavarą, automobilis pradeda riedėti atgal – į kalną. Šios gamtos mįslės įminti niekas nesugeba, greičiausiai tai yra tiesiog optinė iliuzija. Vienas svarbiausių faktorių, sukuriančių tokią iliuziją yra užstotas horizontas. Be horizonto žmogui labai sunku nustatyti plokštumą, kadangi negalima atlikti patikimo palyginimo.

Kruonio gravitacinė kalva

Maršrutas eina natūralaus grunto takais, tačiau į Velnio duobę iš dviejų pusių įrengti mediniai laipteliai.