Vilniaus apskritis

Vilniaus miesto savivaldybė

Petro Cvirkos skveras yra Naujamiestyje, čia susikerta Pylimo, Pamėnkalnio, Jogailos ir Islandijos gatvės. Skveras suprojektuotas 1959 m. Architektas – Vladislovas Mikučianis.

P. Cvirkos skveras

Frankas Zappa Lietuvai nėra padaręs nieko ypatingo. Jis net nėra čia buvęs. Bet būtent Vilniuje stovi vienintelė pasaulyje jo skulptūra. Taip, vienintelė pasaulyje. Patys suprantame, kaip tai absurdiškai skamba. Tai kodėl ėmėm ir pasistatėm būtent jo skulptūrą? Tai buvo savotiškas demokratijos ženklas tuomet dar jaunoje, ką tik nepriklausoma tapusioje Lietuvos valstybėje. Tai buvo ir žodžio, ir kūrybinės laisvės – cenzūros nebuvimo ženklas. Juk Sovietų sąjungoje jokios amerikietiškos kalbos, vakarietiškos kultūros būti negalėjo. Todėl Vilniaus menininkai ir nusprendė, kad laisvasis Amerikos rokeris Zappa – tai, ko mums reikia. O kodėl gi ne? Ką apie tai mano pats legenda? Tiesa pasakius, nežinome. Nespėjome paklausti. Bet jo sūnus buvo sužavėtas vilniečių entuziazmo ir tiki, kad tėvui ši anekdotą primenanti situacija labai patiktų.

Franko Zappos skulptūra

Kiekvienas miestas turi savo sėkmės simbolį, o Vilnius tokių turi net kelis. Tačiau vienas įdomiausių jų – „Sėkmės pilvas“. Skulptorius Romas Kvintas 40 centimetrų dydžio pilvo formos bronzos bareljefą ant verslo centro pastato įkurdino 2013 metais. Skulptūra, kaip tikima, neša sėkmę visiems ją paglostantiems iniciatyviems ir versliems žmonėms. Kas sieja pilvą ir verslumą? Anot legendos, kadaise Vilniuje gyveno skurdi šeima, kuri vos sudurdavo galą su galu. Ir, nors vaikai lakstė apdriskę ir alkani, bet visų nuostabai, jie augo nepaprastai gabūs, o subrendę tapo turtingais pirkliais ir nagingais amatininkais, gaminančiais aukštuomenei madingiausius daiktus. Vaikų motina jų sėkmę paaiškino tuo, jog tam, kuris tapo pirkliu, kas rytą glostydavo pilvuką, o juvelyrui – rankeles, nes, anot jos, „ką glostai, tas ir auga“. Taigi, jei žingsniuosite Vilniaus gatve, pasinaudokite proga prisivilioti savo sėkmę – galų gale, juk tai nieko nekainuoja.

Reljefas „Sėkmės pilvas“

Jei yra vieša vieta, kurioje negėda bučiuotis net kukliausiems ir norisi bučiuotis net didžiausiems cinikams, tai – ši plytelė. Gerai įsižiūrėkite į „Obuoliuką“, jo širdies formos ir raštai simbolizuoja Adomo ir Ievos pasimatymą Rojuje, todėl tapo amžina įsimylėjėlių pasimatymų vieta Vilniuje. Kaip gerai, kad ši vieta įkurta miesto centre, bet gan uždaroje erdvėje, todėl meilės balandėliai turi šiek tiek privatumo. Ši vieta nėra nuklota besibučiuojančių turistų, kaip pavyzdžiui, Eifelio bokšto pievelė, tad galėsite fotografuotis ir bučiuotis į valias.

Plytelė „Obuoliukas“

Tik po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 1994 metais atstatyta ir 2006 metais restauruota bažnyčia tapo multikultūriniu centru, vienijančiu dailę, teatrą, poeziją ir, žinoma, muziką. Juk kur dar yra geresnė akustika, nei bažnyčiose? Nenuostabu, kad tvyro nuomone, jog Lietuvoje nėra kitos tokios vietos, kur choras taip gražiai skambėtų. Ir čia skamba ne tik chorų, bet ir klasikinė, džiazo, populiarioji ir vokalinė muzika. Pasigrožėkite vos neprarasta vėlyvojo baroko bažnyčia su puošniomis Rokoko stiliaus dekoracijomis. Juk Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo bažnyčia bei šalia esantis vienuolynas smarkiai nukentėjo, dingo daug vertingų meno kūrinių. Tarybiniais metais bažnyčioje buvo įrengtas sandėlis, o vienuolyno patalpose – įstaigos ir butai. Išlikę paveikslai saugomi Lietuvos dailės muziejuje.

Šv. Kotrynos bažnyčia

Rašytojas Romain‘as Gary buvo įsimylėjęs ir savo jausmų nebijojo įrodyti. Tik tam pasirinko, švelniai tariant, netikėtą būdą – iš meilės suvalgė savo guminį batą! Jei tokio užsispyrimo dar nebūtų gana skulptūrai atsirasti, šis jaunuolis iš Lietuvos tapo vieninteliu žmogumi prestižinę Gonkurų premiją laimėjusiu du kartus. Šis apdovanojimas vienam žmogui gali būti įteikiamas tik vieną kartą. Kaip čia taip? Viskas per tą užsispyrimą. Išgarsėjęs rašytojas nenorėjo būti įpareigotas kurti tuo pačiu stiliumi, tad pasinaudojo Emile Ajaro, tariamo sūnėno, vardu. Nors buvo įtariančių klastą, bet dauguma patikėjo melu. Galima lažintis, puikų humoro jausmą turintis rašytojas skaniai pasijuokė iš kalbų apie visiškai skirtingus „rašytojų“ stilius. Tikriausiai būtų pasijuokęs ir iš priešais vaikystės namus išdygusios savo skulptūros, laikančią ne ką kitą, o guminį batą.

Paminklas Romainui Gary

Tai ne itin populiarus pasirinkimas tarp turistų. Tačiau į Tauro kalną verta atkreipti dėmesį tam, kas ieško kitokių Vilniaus vaizdų. Iš čia matysi ankstyvo XX amžiaus pastatus, o už jų – saulėje spindinčius naujojo miesto centro dangoraižius dešiniajame Neries krante.

Tauro kalnas

Niekam ne paslaptis, kad viduramžiais Vilnių juosė 1503 m. miestiečių pradėta statyti siena apsiginti nuo gresiančių totorių antpuolių. O ar žinote, kad vieni iš devynerių miesto vartų, kuriuose nuolat budėjo sargybiniai, buvo būtent Trakų ir Pylimo gatvių sankirtoje? Štai kodėl šioje vietoje atsirado žymaus skulptoriaus Stanislovo Kuzmos skulptūra „Miesto vartų sargybinis“. Iš pradžių skulptūra buvo medinė, o iš vario padaryta Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, tuomet ją papildė ir Gediminaičių stulpai.

Skulptūra „Miesto vartų sargybinis“

Sirvydo skvere (dar kitaip vadinamame „Prancūzparkyje“), netoli fontano, norinčiųjų prisėsti, pailsėti ir muzikos paklausyti, laukia grojantis suoliukas. Jį Vilniui padovanojo Lenkijos ambasada. Paspaudus mygtuką, suoliukas jums pagros M.K.Oginskio muziką, o iš ant jo surašyto teksto sužinsite, kas šis žmogus buvo.

Grojantis suoliukas

Jei esate modernaus meno mėgėjas, nieko nelaukęs atvykite apžiūrėti vieno naujausių Vilniaus muziejų. Garsaus architekto Danielio Libeskindo sukurtas pastatas pats yra modernios architektūros kūrinys, laimėjęs keletą prizų už architektūrą.

Muziejuje matysite modernaus Lietuvos meno parodas, atspindinčias platų stilių ir idėjų spektrą, pagrindinius Lietuvos dailės procesus ir raidą per pastaruosius 60 metų. Dauguma kolekcijoje esančių menininkų tebėra aktyvūs ir šiandien, yra pripažinti Lietuvoje ir užsienyje. Parodos keičiasi, kad atspindėtų įvairius menininkus ir temas. Čia užsukę galėsite pažiūrėti filmų, sudalyvauti edukacinėse veiklose, klausytis koncertų ir, žinoma, stebėti meno performansus.

2018 m. pastatytas muziejus yra lietuvių modernaus meno kolekcininkų Danguolės ir Viktoro Butkų dovana visuomenei. Tai vienas naujausių muziejų Vilniaus mieste. Muziejus buvo pastatytas privačiai kolekcijai, kurioje daugiau nei 5000 kūrinių. Muziejuje pat galite rasti skaitmeniniu būdu atkurtą išskirtinę 1972 m. sanatorijai „Pušelė“ sukurtą Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės freskos fragmentą.

MO muziejus

Keliaudami Gedimino prospektu Katedros link, sustokite prie namo Nr. 2 ir apžvelkite jo pirmojo aukšto fasadą. Ar matote kolonas su reljefinėmis šokolado plyteles valgančių meškiukų figūromis, kurios, kaip ir pastatas, dabar yra šviesios spalvos? Gal kada ir atkreipėte dėmesį į šiuos meškiukus, tačiau neuždavėte sau klausimo, kodėl jie ten yra, ar ne? Pasirodo, jog 1908 m. šiame pastate buvo atidaryta viena iš keturių lietuvių šokolado ir saldainių fabriko „Viktorija“ parduotuvių. Tuomet kolonos ir meškiukų bareljefai buvo rudos spalvos (kaip šokoladas), o pati parduotuvė – viena prašmatniausių Vilniuje. Saldainių fabriko „Viktorija“ jau seniai nebėra (po pirmojo pasaulinio karo nebebuvo atstatytas), o buvusios saldžiosios imperijos šlovingus laikus primena tik šokoladą valgantys meškiukai.