Vilniaus apskritis

Vilniaus miesto savivaldybė

Tai ne itin populiarus pasirinkimas tarp turistų. Tačiau į Tauro kalną verta atkreipti dėmesį tam, kas ieško kitokių Vilniaus vaizdų. Iš čia matysi ankstyvo XX amžiaus pastatus, o už jų – saulėje spindinčius naujojo miesto centro dangoraižius dešiniajame Neries krante.

Tauro kalnas

Okupacijų ir laisvės kovų (KGB) muziejus – vienintelis toks muziejus Baltijos valstybėse. Jis įkurtas tame pačiame pastate, kuriame 1940–1991 m. dirbo sovietinės represinės institucijos (NKVD ir NKGB-MGB-KGB).

Pirmajame muziejaus aukšte, buvusiame MGB (KGB) vidaus kalėjimo viršininko pavaduotojo kabinete, galima pamatyti dokumentus, nuotraukas, žemėlapius ir kitus daiktus, pasakojančius apie krašto sovietizaciją 1940–1941 m. Ekspozicija, skirta 1944–1953 m. partizaniniam karui, supažindina su partizanų junginių teritorine struktūra ir karine organizacija, laisvės kovotojų siekiais, kasdiene veikla ir buitimi.

NKVD-NKGB kovą su ginkluotu pasipriešinimu atskleidžia ekspozicija „Nelygi kova“.

Antrajame muziejaus aukšte lankytojai gali apžiūrėti ekspozicijas, skirtas Lietuvos gyventojų kalinimui gulage 1944–1956 metais, trėmimams 1944–1953 metais ir KGB veiklai 1954–1991 metais. Čia lankytojai taip pat išvys atkurtą telefoninių pokalbių klausymosi kabinetą, kuriame eksponuojama išlikusi klausymosi įranga, baldai, atkurtos kai kurios interjero detalės.

Genocido aukų muziejus įsteigtas 1992 m. Tai vienintelis toks muziejus Baltijos valstybėse, įkurtas tame pačiame pastate, kuriame nuo 1940 m. antrosios pusės iki pat 1991 m. rugpjūčio dirbo sovietinės represinės institucijos NKVD ir NKGB-MGB-KGB. Pastato pusrūsyje išlikęs vidaus kalėjimas-tardymo izoliatorius, kuriame nuo 1940 m. rudens iki pat 1987 m. buvo kalinami okupacinei valdžiai neįtikę Lietuvos gyventojai.

Lankytojai gali susipažinti su ekspozicija, įrengta buvusioje mirties nuosprendžių vykdymo patalpoje.

Okupacijų ir laisvės kovų (KGB) muziejus

Naujo pastatų komplekso „Live Square“ kiemelyje atsirado netikėta čiuožykla-eskalatorius. Ar išdrįsite pakilti ir, kaip vaikystėje, sėdę ant užpakalio, nusileisti ja žemyn?

Skulptūra „Laiptai vedantys į Dangų“

Einant Gedinimo prospektu pro Lukiškių aikštę, atkreipkite dėmesį į ten stovintį suoliuką-skulptūrą. Bronzinė skulptūra vaizduoja 1965-1980 metais čia stovėjusį suoliuką su į jo dešinį šoną atremta gitara ir yra skirta Vytauto Kernagio kūrybinio kelio pradžiai pažymėti. Vytautas Kernagis buvo lietuvių muzikos, dainuojamos poezijos pradininkas, kūrėjas bei atlikėjas, pramoginių renginių režisierius, televizijos laidų vedėjas. Atminimo skulpūrą sukūrė skulptorius Danielius Sodeika ir architektas Rimvydas Kazickas. Ji pagaminta Vytauto Kernagio draugų, bendraminčių ir bičiulių iniciatyva ir lėšomis.

Paminklinis suoliukas Vytautui Kernagiui atminti

Lukiškių aikštė – XIX a. susiformavusi miesto erdvė Vilniaus centre. LDK laikais aikštės teritorija buvo Vilniaus priemiesčio zonoje.

1860 m. teritorija paversta didele turgaviete ir pradėta integruoti į miestą. 1920 m. buvo padėtas paminklinis akmuo, skirtas čia nužudytiems 1863 m. sukilėliams atminti. 1920 m. lenkų okupacijos metu aikštė pervadinta J. Pilsudskio vardu, o sovietų okupacijos periodu tapo Tarybų, vėliau – Lenino aikšte. 1991 m. išmontavus Lenino paminklą visuomenėje kilo daug diskusijų dėl šios erdvės paskirties, 2007 m. Vilniaus miesto savivaldybė surengė kūrybines dirbtuves aikštės paskirties paieškoms, o 2008 m. surengtas konkursas simbolio „Laisvė“ sukūrimui ir aikštės erdvės sutvarkymui.

Pirmą kartą per visą Nepriklausomybės laikotarpį vykusi aikštės rekonstrukcija užtruko pusantrų metų. 2017 m. lapkričio mėnesį atidaryta atnaujinta Lukiškių aikštė.
Architektai G. Čaikauskas ir L. Naujokaitis pristatė naują Lukiškių aikštės sutvarkymo idėją ir koncepciją, atnaujinta aikštė tapo ir reprezentatyvi, ir jauki miestiečių susibūrimų vieta, kurioje daug žaliųjų erdvių ir vietos iškilmingoms Lietuvos šventėms, minėjimams.

Lukiškių aikštė

Petro Cvirkos skveras yra Naujamiestyje, čia susikerta Pylimo, Pamėnkalnio, Jogailos ir Islandijos gatvės. Skveras suprojektuotas 1959 m. Architektas – Vladislovas Mikučianis.

P. Cvirkos skveras

Frankas Zappa Lietuvai nėra padaręs nieko ypatingo. Jis net nėra čia buvęs. Bet būtent Vilniuje stovi vienintelė pasaulyje jo skulptūra. Taip, vienintelė pasaulyje. Patys suprantame, kaip tai absurdiškai skamba. Tai kodėl ėmėm ir pasistatėm būtent jo skulptūrą? Tai buvo savotiškas demokratijos ženklas tuomet dar jaunoje, ką tik nepriklausoma tapusioje Lietuvos valstybėje. Tai buvo ir žodžio, ir kūrybinės laisvės – cenzūros nebuvimo ženklas. Juk Sovietų sąjungoje jokios amerikietiškos kalbos, vakarietiškos kultūros būti negalėjo. Todėl Vilniaus menininkai ir nusprendė, kad laisvasis Amerikos rokeris Zappa – tai, ko mums reikia. O kodėl gi ne? Ką apie tai mano pats legenda? Tiesa pasakius, nežinome. Nespėjome paklausti. Bet jo sūnus buvo sužavėtas vilniečių entuziazmo ir tiki, kad tėvui ši anekdotą primenanti situacija labai patiktų.

Franko Zappos skulptūra

Rašytojas Romain‘as Gary buvo įsimylėjęs ir savo jausmų nebijojo įrodyti. Tik tam pasirinko, švelniai tariant, netikėtą būdą – iš meilės suvalgė savo guminį batą! Jei tokio užsispyrimo dar nebūtų gana skulptūrai atsirasti, šis jaunuolis iš Lietuvos tapo vieninteliu žmogumi prestižinę Gonkurų premiją laimėjusiu du kartus. Šis apdovanojimas vienam žmogui gali būti įteikiamas tik vieną kartą. Kaip čia taip? Viskas per tą užsispyrimą. Išgarsėjęs rašytojas nenorėjo būti įpareigotas kurti tuo pačiu stiliumi, tad pasinaudojo Emile Ajaro, tariamo sūnėno, vardu. Nors buvo įtariančių klastą, bet dauguma patikėjo melu. Galima lažintis, puikų humoro jausmą turintis rašytojas skaniai pasijuokė iš kalbų apie visiškai skirtingus „rašytojų“ stilius. Tikriausiai būtų pasijuokęs ir iš priešais vaikystės namus išdygusios savo skulptūros, laikančią ne ką kitą, o guminį batą.

Paminklas Romainui Gary

Kiekvienas miestas turi savo sėkmės simbolį, o Vilnius tokių turi net kelis. Tačiau vienas įdomiausių jų – „Sėkmės pilvas“. Skulptorius Romas Kvintas 40 centimetrų dydžio pilvo formos bronzos bareljefą ant verslo centro pastato įkurdino 2013 metais. Skulptūra, kaip tikima, neša sėkmę visiems ją paglostantiems iniciatyviems ir versliems žmonėms. Kas sieja pilvą ir verslumą? Anot legendos, kadaise Vilniuje gyveno skurdi šeima, kuri vos sudurdavo galą su galu. Ir, nors vaikai lakstė apdriskę ir alkani, bet visų nuostabai, jie augo nepaprastai gabūs, o subrendę tapo turtingais pirkliais ir nagingais amatininkais, gaminančiais aukštuomenei madingiausius daiktus. Vaikų motina jų sėkmę paaiškino tuo, jog tam, kuris tapo pirkliu, kas rytą glostydavo pilvuką, o juvelyrui – rankeles, nes, anot jos, „ką glostai, tas ir auga“. Taigi, jei žingsniuosite Vilniaus gatve, pasinaudokite proga prisivilioti savo sėkmę – galų gale, juk tai nieko nekainuoja.

Reljefas „Sėkmės pilvas“

Vilniuje, miesto centre, stovi būtent jam skirtas dailės muziejus. Jo darbai šiandien puošia Paryžiaus ir Niujorko moderniojo meno muziejus, Prancūzijos, JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Švedijos Danijos, Šveicarijos, Vokietijos, Argentinos, Australijos ir kitų šalių dailės galerijas. 1960 metais dailininkas įsigijo pirmą nuosavą dailės galeriją, kur eksponavo ir garsių Paryžiaus mokyklos atstovų kūrinius. Vėliau ją iškeitė į didesnę ir respektabilesnę Galerie Royale Paryžiaus centre. Bėgant metams keitėsi menininko gyvenamosios vietos, padėtis visuomenėje ir kūrybos stilius. Būtent todėl jo vardo muziejaus ekspozicijoje pristatomi visi menininko kūrybinių ieškojimų laikotarpiai. Taip suteikiama galimybė pažinti unikalaus menininko pasaulį. O jis sužavės ir profesionalus, ir teptuko rankose nelaikiusius.

Vytauto Kasiulio dailės muziejus

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) pastatą 1974-aisiais suprojektavo viena ryškiausių 1930-ųjų kartos architektė Elena Nijolė Bučiūtė. Vos 30-ies sulaukusi kūrėja, pateikė funkcionalizmo stiliaus teatro su jo prieigomis variantą. Tuo metu tai buvo ypač modernus statinys. Grindinio, fontano dangai, suoliukams, laiptams, teatro eksterjerui naudotas prabangus rausvasis granitas, atgabentas iš Ukrainos. Operos fontanas išsiskyrė savo modernumu, jo vandens čiurkšlės, kaip tuomet buvo įprasta kituose projektuose, nebuvo aukštos. Miesto landšafte siekta sukurti architektūrinius krioklius, teikiančius upės tėkmės efektą. Miesto centre, teatro prieigose, galima pasijusti tarsi gamtoje, nes fontanas kuria savo klimatą, vėsina erdvę ir skleidžia krioklio garsus.