Kauno apskritis

Kauno miesto savivaldybė

Jaukiam ir turiningam poilsiui čia rasite poilsiavietę su naujai įrengtomis sporto ir žaidimų aikštelėmis, pavėsinėmis ir suoliukais.

Panemunės paplūdimys

Apsuptas Nemuno kilpos Panemunės pušynas yra trečiasis parkas Lietuvoje (po Juodkrantės ir Vingio), sukurtas natūraliame miške. Vaikštant pasirinktais maršrutais galima atrasti retesnių augalų, pastebėti laukinių žvėrių ir paukščių. Tarpukariu Panemunė buvo pripažinta kurortu,  veikė sanatorijos, stovėjo medinės pasiturinčių kauniečių vilos. Elegantiškas kurhauzas, kurio telikę pamatai, žiemomis virsdavo slidinėjimo centru. Istorijos entuziastai vis dar tyrinėja du „auksinius“ Panemunės dešimtmečius. 

Žygį šilu galima pradėti nuo „Trijų mergelių“ pėsčiųjų tilto arba A. Smetonos alėjos pabaigos, čia palikus  automobilį. Parke įrengtas asfaltuotų ir natūralių keliukų tinklas, pažintinis takas su informacinėmis nuorodomis. Jo ilgis, priklausomai nuo maršruto, siekia 5,6 km arba 4,6 km. Aktyviam laisvalaikiui galima rinktis kalvotas ar lygesnes trasas. Sutvarkytas paplūdimys, vaikų žaidimo aikštelės, todėl čia miestiečiai noriai poilsiauja visais metų laikais.

Nors parkas sukurtas beveik prieš šimtmetį, jo kraštovaizdis vis dar keičiasi. Iki Kauno hidroelektrinės statybos buvo ir smėlėtų kalvelių su pušimis, ir pelkėtų vietovių. Užtvenkus Nemuną nedidelės pelkės sunyko. Šiandien žingsniuodami galite pastebėti, kaip sausus pušynus keičia lapuočiai, mažiausiai žmogaus rankų paliestuose Nemuno šlaituose išlikę vertingi seni medžiai. Įdomiausias gamtos paminklas – kamienais suaugę ąžuolas su pušimi.

Panemunės istoriją vaizdžiai pasakoja 1932 m. „Lietuvos aidas“: „Miške oras smagus, malonus, tik trauk į plaučius ir kratykis per savaitę mieste prisiuostų dulkių. Žinoma, žmonės ir kratosi. Vieni atsivežę patefonus šoka, kiti užgerdami dainuoja, treti žaidžia su sviediniu, šokinėja...“

Panemunės šilas

Visai netoli Kauno miesto centro esančiuose Aukštuosiuose Šančiuose slepiasi piliakalnis, žinomas ne tik Šančių piliakalnio, bet ir Aukštapilio vardu. Jį gaubiantis Nemuno dešiniojo kranto aukštutinėje terasoje esantis Aukštųjų Šančių ąžuolynas yra mažesnioji išlikusi Kauną supusios ąžuolų girios dalis. Piliakalnį rasite važiuodami iš K. Baršausko gatvės.

Šis piliakalnis, taip pat žinomas Aukštapilio vardu, yra Nemuno dešiniojo kranto aukštutinėje terasoje, Aukštųjų Šančių ąžuolyne, kuris yra mažesnioji išlikusi Kauną kadaise supusios ąžuolų girios dalis. Piliakalnį rasite važiuodami iš K. Baršausko gatvės, dar neprivažiavus karių kapinių.

Dar 1924 m. piliakalnį vaizdingai aprašė aisčių tikybos pagrindus suformavęs Domas Šidlauskas: „Turbūt niekas nežino, jog Kauno pašonėje, A. Šančiuose, yra piliakalnis. Nors vieta labai graži ir visomis pusėmis keliauja žmonių, bet pridengtas ąžuolų, eglių ir skroblų jis nepuola niekam akysna.“

Statūs išretintais lapuočiais apaugusio piliakalnio, datuojamo II tūkstm. pradžia, šlaitai siekia 30 m aukštį. Nedidelė, vos 4,5 m ilgio ir 8 m pločio jo aikštelė keturkampė, pailga. Vakariniame jos krašte – 1,5 m aukščio ir 15 m ilgio pylimas.Senovės baltų religinės bendruomenės „Romuva“ nariai – romuviai – greta piliakalnio įkūrė šventvietę, 2013 m. priešais jį esančioje aikštelėje įrengtas aukuras. Čia minimos baltiškos šventės, atliekamos įvairios apeigos. Eidami gilyn į ąžuolyną aptiksite ir žaibo pažymėtą Perkūno ąžuolą. Aplink jį „Romuvos“ bendruomenės nariai suformavo paleoastronominį kalendorių. Tai iš akmenų sudėliotas 14 m skersmens apskritimas, turintis 12 sektorių.

2003 m. netoli piliakalnio, ąžuolyne, surasti Antrojo pasaulinio karo vokiečių, karo belaisvių, palaikai. Vėliau jie ekshumuoti ir perlaidoti į šalia esančias Aukštųjų Šančių karių kapines. Aplankę piliakalnį užsukite ir į jas, įkurtas dar 1891 m. už tuometinių Kauno miesto ribų Rusijos kariuomenės Kauno įgulos kariams. Iš viso kapinėse istoriškai susiformavo 7 laidojimo kvartalai, čia palaidota Rusijos, Vokietijos ir Lietuvos karių. Kapų eilės antrame Lietuvos karių sklype atkartoja Gediminaičių stulpų piešinį.

Aukštųjų Šančių piliakalnis

Autoriai - Žygimantas Amelynas ir Tadas Šimkus („Gyva grafika“)

Grafitis „P.S."

Nuostabu, kad ši freska perkelta iš 10 × 10 cm apimties grafikos darbo. Žemųjų Šančių širdyje nutūpę du balandžiai simbolizuoja draugystę ir bendrystę.

Gražvyda Andrijauskaitė, 2016 m.

Grafitis “Jis ir ji”

Per gyvenimą patirtos emocijos ir istorijos įamžintos kiekvienoje močiutės raukšlėje. Kūrinio autorius Žygimantas Amelynas provokuoja  pažvelgti senam žmogui į akis ir nenusigręžti. Zylė nutūpusi ant baltos skarelės primena, jog visada atsiras kuo rūpintis. „Žiema baigėsi“ – tai dar vienas programos „Kauno akcentai“ bei projekto „Gyvos sienos“ kūrinys.

Žygimantas Amelynas, 2019

Grafitis “Žiema baigėsi”

Grafitis „Šančių laikai"

Grafitis „Paskutinis keleivis"

500 valandų piešimo, 40 spalvų ir 1000 LED diodų – tiek prireikė norint ne tik perkelti Leonardo da Vinci paslaptį į XXI a., bet ir priversti ją bendrauti su aplinka. Taip, šis piešinys – interaktyvus.

Linas Kaziulionis ir Tomas Stasiukaitis, 2017

Grafitis “Dadaistinė Mona Liza XXI amžiuje”

Ąžuolynas yra didžiausias miesto teritorijoje esantis ąžuolynas visoje Europoje, kurio plotas 84,42 ha. Šalia zoologijos sodo esanti žalioji oazė yra mėgiama miestiečių rekreacinė ir sportinė zona, kurioje galima sutikti ir Kauno miesto simbolį - taurą, pasivaikščioti poeto Adomo Mickevičiaus slėniu, pasigrožėti legendinių Lietuvos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui atminti pastatytu paminklu. Parko pašonėje įkurtame Dainų slėnyje kiekvieną pavasarį skamba lietuvių liaudies dainos ir šokiai tradicinėje "Dainų ir šokių šventėje".

Ąžuolyno parkas

Napoleono kalnu vadinamas Jiesios arba Pajiesio piliakalnis yra kairiajame Nemuno krante, Jiesios ir Nemuno santakoje, prie Piliakalnio gatvės, tarp Panemunės ir geležinkelio tiltų. Status, lapuočiais apaugęs piliakalnis – natūrali 63,6 m aukščio kalva. Rudenį, žiemą ir pavasarį, kai medžiai dar smarkiai nesulapoję, nuo piliakalnio atsiveria nuostabi Kauno panorama.

Kaip ir daugelį kitų, taip ir šį piliakalnį tyrinėjo archeologas Petras Tarasenka. Anot jo, sprendžiant iš piliakalnio padėties, jo viršūnėje galėjo būti buveinė su pilaite, o papėdėje į pietryčių pusę – žvejų ir žemdirbių gyvenvietė.

Gyvenvietė daugiau tyrinėta 1997 m. Kada ji įkurta, tikslių žinių nėra. Gyvenvietės kultūrinis sluoksnis datuojamas XIV–XVII a., bet 1 ha teritorijoje rasta ir anksčiau pagamintos grublėtos ir žiestos keramikos, žalvarinis žiedas. Šiuos radinius archeologai priskiria XI–XIII a.

Manoma, kad nuo šios kalvos 1812 m. birželį tris dienas ir tris naktis Prancūzijos kariuomenės persikėlimą per Nemuną stebėjo imperatorius Napoleonas. Būtent todėl piliakalnis ir vadinamas Napoleono kalnu. Amžininkų prisiminimuose teigiama, kad persikėlimo išvakarėse čia atvykęs karvedys apsivilko pulkininko Mykolo Pongovskio surdutą – ilgaskvernį švarką – ir užsidėjo jo skrybėlę. Išžvalgęs apylinkes Napoleonas liepė ant piliakalnio užtempti patrankas, turėjusias ugnimi dengti per Nemuną besikeliančius pulkus. Visgi to neprireikė, nes armijai nebuvo pasipriešinta.

1913 m. Napoleono žygio šimtmečio sukakties proga Kaune ir ant piliakalnio lankėsi caras Nikolajus II. Ketinta čia statyti žygiui pažymėti skirtą paminklą, bet ši idėja nebuvo įgyvendinta.

Minint 200-ąsias žygio, daliai Lietuvos gyventojų įkvėpusio viltį atsikratyti Rusijos priespaudos, metines daugiau nei tūkstantis karo rekonstruktorių atkartojo Prancūzijos kariuomenės persikėlimą. Šioje rekonstrukcijoje dalyvavo entuziastų iš Lietuvos, Prancūzijos, Rusijos, Čekijos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos.

Pastaruoju metu ant kalno vis gausiau švenčiamos senovinės baltų šventės, čia kasmet liepos 6-ąją giedama Tautiška giesmė.